Pereiti prie turinio

Jokių saldumynų ir gryno cukraus kiekio. O klinikoje jau yra kredito konsultantas, kuris greitai viską sutvarkys už jus. Arčiau 20 savaičių ilsėjausi sanatorijoje. Bet figūra kg. Sugriuvus didiesiems gyvenimo planams, Džilė grįžta į apsnūdusį Los Lobosą ir prisiglaudžia po ekscentriškos tetos sparneliu. Tikiuosi, kad jums patiko mūsų tinklaraščio įrašai apie įvairias sveikatos, mitybos ir žalos temas.

Bronius Radzevičius. Iš užrašų knygelių Savianalizė Gyvendamas intensyvų dvasinį gyvenimą, braudamasis nuo vienos tiesos prie kitos, bendraudamas su įžvalgiausiais žmonijos protais, kaskart vis skverbdamasis gilyn, į pačią esmę, į ramybės ir didingumo pasaulį, jausdamas, kad kas akimirką tobulėja, braunasi į priekį, jis retkarčiais prisimindavo savo tėvus, kurie gyveno palaukėje, apie nieką negalvojo, nieko nesuprato nei apie meilę, nei apie tiesas, kurie diena iš dienos rausė žemę, varstė duris, lytėjo padargus, kurių gyvenimas sustingo ir apmirė vietoje, kaip buvo prasidėjęs, nebekrusteldamas, nebesiverždamas prie­kin… Bet tas gyvenimas jam rodėsi tolimas, nesuprantamas, kaip iš sap­no — plyni ir tylūs laukai ir monotonija — medžių, žolės, takų, žingsnių, padargų, balsų ir žodžių.

Tokiuose ankštuose rėmuose išsiteko jų gyveni­mas — toks lėtas vandens tekėjimas, saulės laida, durų virstelėjimas, kad, rodosi, sustingo laikas, nebuvo jokios pradžios nei pabaigos.

Nuolat judantis, keliaujantis iš vieno krašto į kitą, nekantrus, jis niekaip nebegalėjo suprasti tos ramybės — kartais ji rodydavosi jam kaip prarastas rojus. Kartais kaip melancholijos ir mirties žymė. Jis nelaikė viso to gyvenimu, jis egzistavo tarp šitų dviejų krantų, jis plaukė kaip srovė, jis jautėsi nešamas srovės, ir kaskart vis į prieki ir į priekį, prie kažkokio galu­tinio tikslo.

Bronius Radzevičius. Iš užrašų knygelių

Galutinio praregėjimo, galutinės pergalės ar išsilaisvinimo. Bet kartu jis jautėsi tarytumei niekada nėra turėjęs tėvų, tolstant nuo gimtų vietų dilo iš atminties jų paveikslas, ir jis žinojo, jeigu jie prisikeltą, ateitų pas jį, jisai neturėtų jiems nė vieno tikro žodžio, ir nė vieno žodžio jie nesuprastų… Jie mirė jam būdami gyvi. Tąsyk jam rodydavosi, kad jis keliauja į priekį, į kaskart vis gilesnę skaidrią, aiškią ir nepaneigiamą tuštumą, iš kurios, žinoma, bus matyti vakarėjančios saulės nutvieksti veidai, motinos veidas ir tėvo žingsniai prieangy.

Bet žodžiai… žodžiai… niekas šitame kambaryje nebetars nė vieno. Per žodžius jie keliavo į tylą… Įstatymai yra kategoriški, užtat kartais būva nuolaidesni jų vykdytojai žmonės — šitaip velniop skausmą priešais lietus įstatymų kategoriškumas. Tuo ir paaiški­nama, kad nedidelis žmonių skaičius nuo jų nukenčia. Bet vargas tam, kuris pastebėjo įstatymo akis, jis visiems laikams pažymėtas, ir nėra jam išsigelbėjimo. Tačiau yra dar kita įstatymų rūšis — jie taikomi be atodairos, kaltė čia akivaizdi, jie visiškai atitinka kažkokius gyvybinius žmonių poreikius, jie instinktyvūs, jiems atstovauja patys žmonės.

Dar didesnis vargas tiems, kuriuos jie užklumpa, kurie inkščia jų užklupti. Įstatymo užklupto žmogaus inkštimas… Ko vertas jis, kokioje instanci­joje jis gali rasti atgarsi ir pateisinimą?

Jį pateisinti gali tik kažkas absoliu­čiai teisingo.

  • Beprotiška meile ir pirmuoju jos vyru tapo kompozitorius Gustavas Maleris.
  • Elgeta | 3 puslapis | bionovus.lt
  • Nors buvo spalis, bet vasara dar nesiruošė užleisti savo pozicijų, ir vietoj balto, puraus sniego iš dangaus mėtė šlykščiai drėgnus ir šaltus vandens lašus.
  • Artritas rankų sąnarių rankos priežastis
  • Iš iš poliartrito sąnarių liga

Kadangi tuo nebetikima, pats inkštimas jam nebeturi pras­mės. Ir, be to, absoliučiu teisingumu nėra suinteresuota pati gyvybė, nors pirmiausia jai tai naudinga. Taigi pastaroji instancija lieka tik iliuzijų žais­mui, pasismaginimui ir regimybei.

Į ją niekas jau nebesiryžta žiūrėti rimtai, tai varžybų ir įsitikinimų kovos. Štai, kažkas, pretenduojantis į snūdžią ir mažą didybę, kažkas visiems leistina ir prieinama, užtat niekieno nebe­saugoma. Prie įstatymo velniop skausmą priešais lietus nebėra sargo… Išsemta perspektyva Jis galėjo pasirinkti gėrį, jį traukė gėris, gėris jam sapnavosi kaip atra­ma, kaip egzistencijos prasmė, kaip visų minčių susitikimo punktas, todėl kad į jį einama aiškiu, nepaneigiamu jokiais sofizmais keliu.

Gėris vi­suomet akivaizdus. Bet jis puikiai velniop skausmą priešais lietus, kad jo griebiasi nuovargis, nepa­sitikėjimas, valios stoka ir t. Tai paskutinis ginklas, kurio neleido jam griebtis jo išdidumas ir gyvybės bei agresyvumo liekanos.

Gyvybė visuomet sukta, ji eina visais keliais, visa, kas jai pastoja kelią, atmetama. Kaip naudoti chondroitino gliukozamino tepalas prie peties sąnario artrozės nesutikdama kliūčių braunasi vis tolyn ir gilyn, jeigu ji neapsistoja, nepakviečia, ji bėga nuo tavęs, ji palieka tave vienišą, ji tau nebetarnauja, tarnauja kažkam aukštesniam, didesniam ir tolimesniam, tu beginklis, ji neša kažkur toli, gramzdina į nebūtį, bet gali būti, kad tu ir taip grimzti į nebūtį, todėl tau būtinai reikia rasti tam pateisinimą.

O gal vyksta viena ir kita kartu, kas žino. Be to, jis aiškiai matė, kad žmonės jau buvo pavargę nuo optimizmo, aukojimosi ir gėrio. Jiems nebereikėjo nieko galutinio, plataus ir nebe­aprėpiamo! Jie norėjo kažko, kas apčiuopiama, aišku, į ką gali atsiremti ki­ti kas akimirką, ką gali eksploatuoti.

Žmonės buvo išsiilgę kažko žiauraus, kraupaus ir duso jie šitam ilgesy, nematoma jėga juos laikė sukausčiusi. Jų rankos vėl ilgėjosi pavojingų daiktų, jos prisitvenkė grubios galios, jų žodžiai buvo kieti, standūs, prie jų slenksčio budėjo veiksmas, todėl mintys buvo velniop skausmą priešais lietus atkaklesnės ir grubesnės.

Jie nebenorėjo eiti nei į amžius atgal, nei į priekį, jie norėjo būti čia, čia veikti, mirt—gyvent iškart, išgriauti ką nors čia ir nedelsiant. Tai, kas perspektyvoje jiems nebeturėjo nei skonio, nei masinančios galios.

Visa staiga sustojo, visos ribos tapo perpildytos, re­tos ir išeikvotos, išsemta kiekvienos minties galimybė, jos pasikartojimas individo sferoje tapo vangus, nebūtinas ir nebeprivalomas. Sustojimas, pauzė, žvilgsniai į vienas kitą — kas toliau? Ir neišvengiama — šitoje spūstyje ir sustojime turi gimti kažkas visiškai naujo, negirdėto, ko pranašai jau ryškūs, tačiau nieko gero nežada individui — jie jam vargu ar bepriklausys.

Tai bus nuasmeninto, grubaus, pailsusio tempo, beribių jėgų eikvojimo ir standartų laikas, aišku, jeigu negims kokia nors dievybė, nebenušvis kokia žvaigždė, neatsivers kas nors, prie ko visi pasileis urmu ir ilgam suras savo prieglobstį, kol gelmėse nepribręs koks nors naujas tikėjimas, kuris pamažu nušalins pirmąjį.

Jeigu individas beveik gali gyvuoti be tokio visuotinio tikėjimo, tai man griūva visos ribos, išnyksta susiskaidymo ir atsiribojimo kontūrai, ištirpsta pati egzistavimo galimybė.

Visa naikindama netikėjimo banga nusirita velniop skausmą priešais lietus vieno krašto į kitą. Bet kartu viduje bręsta, ne bręsta, o laikosi nuožmiai neužleisdamos pozicijų šitos ribos, šituos požymius, šitą grupės egzistavimo galimybę neigiančios, aklos, instinktyvios, nesiskaitančios su jokia išsigelbėjimo galimybe jėgos. Protu suvokiamos ir teigtinos vertybės tapo nebebūtinos sli­džiai, ties pačiomis gyvybės ištakomis — polėkis ten, kur dabartis, tradicija, visos senosios ir dar turinčios balsą galios.

velniop skausmą priešais lietus

Bet to balso, aiškaus ir papras­to velniop skausmą priešais lietus dukart du, niekas jau nebeklauso. Tai, ką tu tikėjaisi rasti, visa, kas tavo supratimu būtina ir saugotina, kitiems ir nesvarbu, ir nevertintina. Galvos pakeltos į priekį, į ten, kur visa, kuo gyvena šiandiena, nebeten­ka prasmės. Ir šitai dar laikoma privilegija, šitai dar jaučia prasmę.

  • Gyvo ir negyvo vandens sąnarių gydymas Skausmas nugaros apačioje: priežastys, gydymas, patarimai kaip išvengti.
  • Klaidermanas | Žaliažolė.lt
  • Kūno atsargų papildymas būtinais vitaminais ir mineralais.
  • Piršto sąnarys skauda ryte
  • Geriausi tepalai nuo skausmo sąnariuose

Ne­sunku atsiskirti, atmesti ir nebesaugoti to, kas nenaudinga, trukdo gyven­ti, pastoja kelią į viešumą, tačiau išėjimas į viešumą perkamas stulbinančio praradimo kaina. Tai žygis, kuris pats nuvainikuoja save, paminklas, po kuriuo nebėra postamento, nes į priekį buvo išeita vardan senųjų vertybių, senųjų vertybių dėka, jų išsižadėjimu ir paneigimu.

Giedantis paukštelis

Tikslas pateisina priemones, bet šiandien aišku ir kitkas — priemones, tegu ir pavartotas nesąmoningai, pateisinęs tikslas pats save nuvertina ir paneigia. Štai kodėl toksai vienų atskilimas nuo daugelio, štai kodėl jo nebepaveikia jo balsas ir štai kodėl, kai daugelis priartėja prie vienų, paseka vienais, nors tai nenaudinga, kiti pasilieka ten, kur buvo daugelis — vėlgi atskilimas. Daugelis kažkur vidury, vieni jį šaukia į priekį, kiti atgal, tie, kurie šaukė jį priekin, neturi jam ką pasiūlyti, atgal jis negali grįžti, nes ten neįmanoma egzistencija.

Priešybės visuomet susieina.

Pirmieji literatūriniai bandymai

Abiem atvejais tas pats atskilimas. Daugelis — kaip laisva moteris, kiekvienas su ja mielai pakoketuotų, bet ji budriai saugoma apgauto ir pavydaus vyro. Ir vis dėlto prasiveržimas įvyks […], jis, ko gero, gana negailestingai atkeršys tiems dviem nevykėliams, kurie nė vienas jos nepajėgė patenkinti.

velniop skausmą priešais lietus

Jis, ko gero, juos visiškai atleis iš tarnybos. Tai ir yra visų rūšių inteligentijos, jeigu ši sąvoka dar ką nors reiškia ir netapo daugelio privilegija, likimas.

Ji išsilaisvinus, pasiglemžusi šitą žodį sau… Daiktas savy Sapnas Tarytumei kažkur Slapš. Ne, tai pernelyg plati upė, nebent Šventoji, metu blizgę gal už kokių dviejų šimtų metrų, prie pakraščio, ten arba žuvis, arba maurai užkibo, nors… bet ne, paika mintis, kad tai žuvis, maurai, pamažu tempiasi, tačiau valas per ilgas, gali bet kuriuo momentu trūkti… Pro šalį eina Užkurio Stasiulis ir… atsistoja už krūmo, dabar tai Vyž.

Paskui jau pusiau prabudus, kažkoks humoristinis juokingas puikiai susirimavęs posmas apie draugus, bandžiau velniop skausmą priešais lietus įsiminti, dar žinojau ir prabudęs, jis atlaikė ir prabudusią sąmonę, ir pabudus jis atrodė toks pat vykęs, juokingas, taikytinas prie ir visų stalų kaip ir miegant, man besistengiant atkurti paskutinę eilutę, beveik atkūręs vėl užmigau, kai kaip pašalinti skausmą bendroje peties, šio posmo jau nebesistengiau prisiminti — įspūdis, tarytumei jis jau niekuomet nepradings, tarsi ji žinau, o gal tiesiog jis tapo nebesvarbus — jį išstūmė kitas miegančios sąmonės polėkis ir atradimas.

Šį kartą tai buvo žodžiai, kažkoks neišsakomai gilus praregėjimas, tai aš galbūt jau iš esu patyriau pabudęs, nes, rodosi, galiu atkurti jo prasmę, jo visumą, nors be to jausminio išgyvenimo nebesuprantu šio atradimo praregėjimo svarbumo ir dabar. Tai buvo kažkoksai neišsakomai didelis praregėjimas, žadantis daug nulemti, daug pakeisti, nepaprastai svarbus, galbūt toks svarbus, kokio aš nebuvau niekad patyręs. Tik dabar man staiga paaiškėjo, koks stulbinantis, grėsmingas, niūrus turėjo pasirodyti pasaulis tokiems filosofams kaip Kantas, Šopenhaueris, Bergsonas, kai jų sąmonę nušvietė įtarimas, kad ten, anapus, po mūsų ko­jomis, žemai, vyksta kažkas kita, kad mes nė neįtariame, koks skirtingas tas tikrasis, realus pasaulis nuo mūsų sukurto sąmonės pasaulio.

Ir dar žvilgtelėti į jį neįmanoma, jo, galima sakyti, velniop skausmą priešais lietus nėra, apie jį mes nieko nežinome, bet kartu jis labiausiai realus ir neišvengiamas. Tai, kas vi­suomet liks anapus, už uždangos, prie ko mes nei artėjame, nei tolstame, į ką mes niekuomet nebuvome įžengę, kas nieko neturi bendro su pažini­mu — velniop skausmą priešais lietus mineralų gyvybės pulsavimo, nuolatinės kaitos pasaulis, kurį pa­jutęs pažinimas staiga nebetenka pasitikėjimo, savo pirmykštės galios, jis nebenori skverbtis gilyn, nes jo pažintinis procesas yra tik sukimasis toje pačioje iliuzijų, kategorijų, sąmonės formų sferoje.

Iš ten, iš žemai, sklido niūri tyla, spengianti tamsa, šaltis, ledinis skalūno spindėjimas, abejinga tolimosios juodu dangaus fonu keliaujančios žvaigždės šviesa. Tai pasaulis, kuris neatsiliepia į jokį mūsų kreipimąsi, neatsako į jokį klausimą, kuris žiūri į mus begalinių visatų tyla, kurios ledinį alsavimą mes pajuntame tik retomis akimirkomis.

Gyvenimas vyksta viršum bedugnės, mes vaikštome plonu ir klampiu mūsų sąmonės nutiestu tiltu.

ANJM profesoriaus kabinetas

O begalinis siaubo sūkurys, kokia trumpa buvo vasara, tas aistrų siautėjimas be atvangos, kaip uragano įsiūbuoti vandenys. Į žmonių istoriją žiūriu, į pačią jos gelmę, ta neaprėpiama ir nesibaigianti drama, kur laimės šūksnis užsibaigia begaliniu siaubu ir plėšo naktį. Tos žvaigždės aukštai juodame danguje — argi tai ne mūsų ženklai, ne amžių perspėjimas, ne mus stebinčios akys?

Mūsų laimė ir mūsų siaubas jų spindėjime. Tai, kas buvo grasu ir kraupu šioj žemėj, pasklido po tolimiausias galaktikas, ir mūsų akys ieško visa to ilgėdamosi.

Pirmieji literatūriniai bandymai – Elektrėnų Kronika

Tolimųjų karų gaisrai ir meilės aistra, ir glamonė nuėjo nuėjo daugeliui kaip liepsnos. Aš irgi buvau šios dramos dalyvis, ir tu, ir jis, ir ji — nei mes paskuti­niai, nei pirmi, ugnies plykstelėjimas tamsoje, amžiuose, kurie buvo, amžiuose, kur ateis, mūsų likimai.

Šis balsas pasiekia praeitį ir aidu iš praeities sugrįžta, jo aidas ateityje tik vienas tarpsnis, tik ženklas be formos. Tenai, kur mes nebeturėsime vardų, nei dramų, nei nusikaltimo ne­bus, ten [būsime] vieniši kaip vienišas meteoras ar kometa, esmė savyje, ir amžinasis ilgesys išsiveržti, nusimesti šitą drabužį, ištiestom rankom į ten, į ten įbedę akis mes buvome čia tik kūnu, mintys ir siela visuomet viešėjo ten, anapus. O didžioji mirties karalystė, nebekintančios formos ir lygtys.

Šlaunies vidinės pusės skausmas, sklindantis į kirkšnį: priežastys, diagnozė ir gydymas

Kas buvo čia vienišas, užguitas, persekiojamas, ką degino beprotybė, pavydas ir aistros — visa, kas čia jam buvo per sunku, neslėgs ten daugiau jo pečių. O didžiosios melodijos gausmas, visatos requiem, nuo kurio sustingo kiparisai, žolės ir gyviai. Niekuomet ten negaudė taip didingai ir šiurpiai. Su visais aš buvau giminystėj — su augalais, gyvuliais ir medžiais, gyvenę su manimi tą akimirką težino tai.

Ir meilė visus veidus, visa užklojusi, uždengianti meilė prie kiekvieno artinasi kaip prie kokio stebuklo, toks regėjimo ir klausos alkis, toks vienas kito ilgesys, dosnumas, mane gąsdino mano paties dosnumas, kilnumas, gėris ir meilė keliems žmonėms, ne vienam, daugeliui — šimtams, tūkstan­čiams, viskam, kas gyva.

Kuo aš tau galiu būti naudingas?

velniop skausmą priešais lietus

Ko tau stinga, kas tave velniop skausmą priešais lietus Priimk mane, kartoki ir kartoki, kad laukei ir manimi tikėjai, aš nišas esu, ir mano gėris plevena vakaro metu padangių plynėm, kada auksiniai saulės spinduliai parausvina ir debesį, ir stogus, kada ilgesys, kada geras nujautimas, kas netikėjo manimi — tikės, kam svetimas buvau — manęs dar pasiges. Kai akys klaidžioja šiurkščiais daiktų paviršiais, kai stingo šaltyje mintis ir jausmas.

Dabar dosni ši saulė, o gyvybė triukšmingai srūva iš visų versmių, priimk mane į savo gelmę, į šitą sūkurį ir tylą, ir ramybę, kur žodis virsta kūnu. Kokios patiklios tavo laiko gėlės, ir supasi jos vasaros alsoj, kai vėjas tingiai glosto ir saulė merkiasi glamonėj. Jau visa laukia, visa subrandino mums motina gamta, ir dosnūs lobiai kaip vaisių kekės, saulės šilumos sugėrę syvus, kokia šilta dabar spalva velniop skausmą priešais lietus soti.

Tavasis veidas tarp žiedų ir saulės, ir akmuo to kupinas švelnumo. Prie ištakų gyvybės ir mirties, visų pradžių pradžioj akimirka pavirsta amžinybe, ir laiko tarpsmas toksai yra apčiuopiamas ir aiškus — per vieną dieną amžius išgyvenęs, nujautimu įspėjęs amžinybę, kad laikas gniužulu suspaustu tampa, agonijoje prasidėjęs, ja ir velniop skausmą priešais lietus.

Aš neturiu nei vardo, nei gimimo datos, nei likimo — atomo plazdesys ir garsas. Priimk priimk į pirmapradį chaosą, ugninis stulpas, požemių gelmė, giliausių amžių labirintai ir tapimas, iš nebūties į nebūtį einu. Visur viešėjau aš, visur buvau namuose, pasaulis šis jaukus ir paslaptingas.

Priimk priimk į pirmąjį motyvą, kur visos pradžios, formos judesys ir garsas pačioj esmėj, ir vyksmas, ir tapimas. Dar paskutinis žodis neįmintas, dar visa miega kūdikio velniop skausmą priešais lietus, gamta dar saugo paslaptis ir budi rūstusis sargas, dar dvejoja — ką patikėti jam, ką jam pavesti. Skaisti dar valko siela, nekaltybei dar žinomi ir meilė, ir kančia, kas vertas jos, tam daug bus dovanota ir atleista.

Ne tau meldžiausi ir ne tave garbinau, tavam veide dievybę aš jaučiau, prakilnų grožį ir kūrėjo meną, kuriame atgyja formos, kūrėjo džiaugsmą, ilgesį ir meilę aš tavy jaučiau. Skydas ir sąnarių liga tu simbolis ir tobulybės ženklas, užuomina kitos būties, kitų pasaulių dievybę garbinu tavy.

Kas spjaudė ją ir tyčiojos, ir juokės — tą žemės dulkės sups. Susitikimas su motina Pasaulis vis platėja, ir atsiveria šimtai likimų, tu dabar žinai: tokioj kurčioj vienatvėj negyvensi.

Kaip aklas gyvenau, kaip kurčnebylis rankomis mojavau, šaukiau, blaškiausi, apkurtęs savyje nepatikėjau [, kad] užgožtas, ir spengiančioj tyloj jų žodžiai buvo kaip švino gabalas, kaip akmenys per įtvaras jie krito, ir mano skundas balso neturėjo, kas aš buvau, tuo niekada nebuvo kitas.

Dosni ranka priartino šiuos veidus, matau jų apgamus, jų išplėstais vyzdžiais akis, visi jie — dėmesys, tik tarki žodi, o tu tylėjai. Vieni ateina siaubo apnikti, ateina ginčytis, stovėti priešais, neigti, naikinti, mylėti, ateina nežinodami, kas velniop skausmą priešais lietus esi, apsėsti baimės, slapto įtaru­mo, nežino jie, ką tarti tau, ko reikia, kas jiems esi, kokias jie rezga pink­les.

Surik balsu: aš draugas jums, aš jums nepavojingas, aš to nesuprantu, dėl to kenčiu.

velniop skausmą priešais lietus

Į žmones aš kreipiuos, matau jų veidus, išguitas iš žmonių draugijos kūdikystės metais, tada, kai motiną prarijo kapas, ir gera linkinčių akių aš nemačiau, tokių akių aš nemokėjau rasti. Spardomas tarsi šunytis, ir ujamas, ir peikiamas — mylėk mane, ma­tai — aš atėjau, žmonių užguitas metuose vaikystės, pas žmones aš grįžtu, beldžiuos i širdis, grąžinkite man meilės skolą jūs. Grąžinkite man meilės skolą, einu pas jus kalbėdamas, tai aš, ar girdite mane, ar matote, ar jaučiate?

Kaip iš vaikystės prarastos išbėgęs vaikas gėlėtom pievom bėgau aš pas jus. Tačiau parašyti jie neturi nei balso, nei mostų, nei išraiškos, nei akių. Tai buvo elektros iškrova, tai buvo nervų dūzgesys, raumenų žaismas, tai buvo siūbuojantis jausmo?