Taigi, matome, kad užaugo nauja, skubančių žmonių karta. Tuo metu tyrimų imtys — 12—24 pacientai — neatitiko šiuolaikinių mokslinių tyrimų standartų, tiek žmonių tirti, siekiant aiškaus atsakymo apie metodo taikymo efektyvumą, negalima. Atsigręžkite į Gyvąjį Dievą ir Jam vienam tetarnaukite! Košerinis grybas Apklausėte daug žmonių iš skirtingų Lietuvos vietovių. Liko mamos uždegta tradicinių papročių žvakutė, kuri netrukus užges ir pasmerktos nuvysti gėlės.
Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms Kunigams! Mano broliai, mano vaikeliai, į jus, Kristaus kunigai, pirmiau negu į kitus, kreipiu savo žodį. Širdį veriantį paskatinimo, pasipiktinimo, paraginimo, bet pirm viso meilės žodį. Jei kartais jis pasirodytų griežtas, pagalvokite, jis pirmiau manyje negu jumyse sukelia skausmo jausmą.
Nemanykite, kad jūsų gyvenimo aš nepažįstu, jūsų gyvenimo aukos, dramos, kalvarijos. Kaip žinote, aš taip pat savo jaunystėje buvau sielų ganytojas ir nepamiršau gundymų, nusivylimų, apsileidimų, kurie slegia ir mažina mūsų tarnybos didybės džiaugsmą.
TIESOS KARIAI
Kiekvienas mūsų yra ant geležinio įkaitinto kryžiaus ištiestas minkštos masės kūnas. Kas gi nustebs, jeigu jis stengiasi atsitiesti, jieškodamas patogesnio guolio? Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus atitolstančio ir Dievo jį sekančio, tarp maištaujančio žmogaus ir visagalio Dievo, tarp atgalios pasitraukiančio žmogaus, susigūžusio savo bejėgiškume ir Dievo, kurs nepermaldaujamoje ir begalinėje Savo meilėje laukia iš jo visko.
- Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms.
- Ką Biblija sako apie zydu sunaikinimas | Biblijos teminė rodyklė
Iš mūsų daugiau negu iš visų kitų, gimusių. Esame sukurti iš kūno ir kraujo, bet privalėtume būti panašūs angelams. Gyvename greta liūno ir jo pūvančių garų, o privalėtume išlikti visados švarūs. Esame įleidę šaknis į žemės pakalnes, o visa mūsų būtis privalėtų būti danguje.
Jūsų tarpe yra tokių, kuriems pavyksta išsaugoti gryną pašaukimo prasmę ir kurie moka gyventi, kaip mirgąs šviesus šešėlis begaliniame žaibais švytinčiame Dievo šešėlyje. Bet yra, deja, tokių, kurie gyvena tarp nusikalstamo tinginystės abejingumo ir ne visuomet siekiamo antrojo atgimimo prausyklos atsipeikėjimų.
Žinau jūsų vienišų budėjimų liūdesius, ilgesiais neužpildomus; neramios minties žabangas, jausmų silpnybes; vidurdienio demono viliones, jaunystės užsidegimus, senatvės atlaidumus, kvieslius nuodėmės, kuri aptemdo svajones, patogaus gyvenimo blizgučius, nedateklių ir sunykimo vargus, ne visados apvaldytus dėl nepastebėto pasididžiavimo, pasipriešinimus, apgaulų suniekšėjimą, atsirandantį iš papratimo.
Žinau viską ir viską suprantu, bet ne viską moku atleisti. Jūsų atsakomybė, broliai, perdaug didelė ir aš esu atsakingas už jus prieš Dievą. Visiems atleisti būtų įžeidimas tiems, kurie jums buvo duoti pavyzdžiais.
Tinginys piemuo dvasina badu avis, piemuo miegalius leidžia avims išsibėgioti, nedoras piemuo sužaloja avis, nepatikimas piemuo padaro iš avių beprotes. Ne vien tiktai už savo sielą privalote duoti Dievui ir man pradinis gydymas osteoartrito, bet už tūkstančius sielų. Jūsų tonzūra ne vien pelenais bus apiberta, bet ašaromis ir krauju, išlietu ne jūsų verksmo, ir krauju, kurį tačiau daugelis išliejo dėl jūsų nerangumo ir apsileidimo.
Dėl jūsų esu neramus ir nusivylęs, dėl didelės jūsų dalies. Iki šiolei aš laikiau uždarytą savyje šitą nusiskundimą, kad jūsų nenuliūdinčiau ir nepatiekčiau medžiagos jūsų priešų nedorumui. Bet nebegaliu daugiau jo užlaikyti: meilės smurtas išplėšia jį iš mano suspaustos širdies. Labai dažnai teisinga dvasininkų gynyba prieš mūsų priešų nebylį murmėjimą tos gynybos nevertiems tapo pateisinimu. Tiesos pareiškimas į perdėtus kaltinimus yra tiksliausias atsakymas.
Akmenys, kuriais užgausime savo krūtines, yra paimti iš tų rankos, kurie akmenimis svaidosi. Atleiskite man, broliai, jei kai kuriais atvejais aš jums pasirodysiu žiaurus. Bet gailėsis, kurį jaučiu apleistoms ir išalkusioms minioms, yra daug stipresnis už atlaidumą, kurį jums jaučiu. Jūs pasižadėjot tai, ko kiti nebuvo pasižadėję, jums buvo suteiktos malonės, teisės, išminties žodžiai, ko kiti nebuvo gavę.
Daugiau reikalinga reikalauti iš tų, kurie daugiau pasižadėjo ir daugiau yra gavę. Kodėl gi žemė po šiai dienai tebėra tokia bespalvė, tokia juokinga, bespalvė iki niekšiškumo, juokinga iki beprotiškumo?
Brunsvigia, ir dar grupę kitų — Parmelia esculenta dykumos kerpių. Šias kerpes vėjo audros nuplėšia nuo uolų ir su smėlio masėmis neša per dykumas, kol kur nors vėl jų sporos manų kruopų pavidalu prisitvirtina prie dirvos paviršiaus. Kai subręsta sėklos, Rose of Jericho dykumų augalai sudžiūsta ir susisuka į nedidelius apvalius krepšelius, kurie nulūžta nuo šaknies ir vėjo ridenami pradeda atskirą gyvenimą.
Ir negaliu bent nepaklausti jūsų: ar tikrai tikite į Dievą? Ar pažįstate gerai Kristų?
Ar visame kame atlikote savo pareigą? Ar visuomet atsiminėt ir įvykdėt tai, ko; iš jūsų Kristus nori, ką savo lūpomis ir dvasia jūs prisiekėte įšventinimo dieną? Tai klausimai, kurie užspringsta mano gerklėje ir krinta ant suvilgyto mano ašaromis popierio.
Tai daugiau kūkčiojimai ne kaip klausimai; bet Viešpats turėtų teisę juos nukreipti j mane, jeigu aš atsisakyčiau į jus nukreipti. Tai klausimai, kurie gali pasirodyti jums žiauriai užgaulingi, bet kurie yra, deja, daugelio jūsų gyvenimo iššaukti.
Kokiu-būdu, sakykite, tikite į Dievą, į gyvąjį, kurs davė jums gyvybę, kurs išliejo iš savo gyslų visą kraują, visą savo sąnarių prakaitą, visas savo akių ašaras, visą savo žodžių šviesą, kad visuose atnaujintų ir perkeistų gyvenimą? Taip, jūs tikite j Dievą, tikite tikį į Dievą, kiekvieną dieną kalbate Dievo vardu. Bet apie kokį Dievą eina kalba? Gal tai tėra protinis pažinimas, abstraktinė sąvoką, šalta intelektualinė esmė praktiškais sumetimais priimta, Įpročiu pasisavinta kalba, mokytojų tradicinė liekana, daugiau iš nuolankumo ir patogumo, kaip iš gyvo ir gilaus tikėjimo, iš liepsnojančio ir prikeliančio tikėjimo?
NASA skelbia apie tryliktą Zodiako ženklą: pasitikrinkite, ar jis ne jūsų Roberta shapiro svorio metimas. Tai atsigręžimas į mūsų krašto tapatybę, išreiškimas to, kas jam svarbu, būdinga. Šiaulių apskrities žydų bendruomenė: kapinių tyrimas, kaltininkai bus nustateritorijoje kasinėti negalima tyti, rabinai pasirūpins palaikų Teresė HOKIENĖ info snaujienos.
Jeigu jūsų tikėjimas kiekvieną dieną suliepsnotų, kada laikote rankoje tą skausmas žydų sąnarių ir dangaus dieviškosios Aukos kūną, nebūtute dažnai taip išsiblaškę, taip abejingi, taip užgesę, taip atitrūkę. Būkite ugnimi, ir visi prie jūsų ateis arčiau sušildyti savo širdį. Būkite užsidegėliai — ir visi su jumis giedos laisvės giesmę net ir krosnies liepsnose.
Bet jūsų rankos nesvyla, neliepsnoja jūsų žodžiai, žaibų nesvaido jūsų akys, jūsų žvilgsniai pilki ir prigesę, dažnai kaip rūsiuose gyvenančių įnamių žvilgsniai, negyvi. Pagalvokite tik vieną akimirką apie negirdėtą savo privilegiją.
Žodis į skaitytojus
Visi krikščionys gali valgytį Kristaus kūną, tiktai jūs vieni kiekviena rytą geriate permatomai skaidrų ir karštą Jo kraują, kuris ir jus atpirko vienu tų lašelių.
Kraujas, kaip skausmas žydų sąnarių ir dangaus Šventraštis, ką ir jūs privalėtut žinoti, yra siela; kraujas yra perkeistas į išganymo gėralą.
Kodėl tad esate tokie ramūs, tokie nejudrūs, taip susimąstę, taip aplediję? Kodėl niekas jums nepakartoja žodžių, kurios žydai buvo pasakę pirmiesiems Kristaus mokiniams. Argi jūs nežinote, kad tik beprotystė, tik kryžiaus beprotystė gali atvesti žmones prie išminties?
Nejaugi nežinote, kad iki baltumo įkaitęs entuziazmas gali drungniems grąžinti karštį ir priversti paralitikus vaikščioti? Labai daugelis jūsų, atrodo, lyg būtų paprasti Bažnyčios valdininkai — durininkai, sargai, raštininkai, sąskaitybininkai — o ne nemigos neramūs ir valdoviški apaštalai.
Dar daugelis jūsų yra mieguisti, mechaniški sakramentų tiekėjai, o ne liudininkai, išpažinėjai, žėruoją pavyzdžiai tiesos, išėjusios iš Išlaisvintojo lūpų. Privalėtute būti aukštumų vėjuje gyvi medžiai oro paukščių užuovėjoms, turtingi lapais, žiedais, vaisiais ir šešėlių pavėsiais, o tesate dažniausia pašalinti uždegimas sąnarių kas kita, kaip suaižėjusia žieve nuskusti stulpai, kartais gerokai apdažyti, kurie tačiau jau nebeleidžia gilyn į žmonijos dirvą šaknų, kurie nebebrandina nei brangiųjų vaisių nei žiedų puokščių: žemi, nebegyvi stulpai, tinką tik žaiginiams ar tvoroms užtverti, ar būti stulpais, ant kurių kabinami draudimai ir potvarkiai.
Daugelis jūsų daug ką turi: mokslą, nuolaidumą, pastovumą, gražius papročius, privalomą autoritetui pagarbą, gėrio troškimą. Bet trūksta jums reikšmingiausio ir našiausio dalyko: veiksmingo širdies kilnumo, nepalaužiamos meilės pasireiškimo.
Ką daryti, jei dangus skauda į burną
Kristus sakė jums būti kukliais, kaip balandžiai, ir apdairiais, kaip žalčiai, bet jūs esate, deja, balandžiai, kurie mielai gaišta savo gūžtos šilumoje, žalčiai, kurie savo urvų uždususiame ore mielai snūduriuoja. Nesate visados šalti, bet ir neganėtinai karšti pastyrusiems atšildyti. Jaučiate didžiausią didybės baimę, beprotišką beprotystės baimę. Jūsų galva yra išmoktų mintinai posakių archyvas, jūsų širdis kartais būna pusiau akmuo, pusiau pakula, jūsų ausys skausmas žydų sąnarių ir dangaus yra linkusios žemės vilionėms negu dangaus balsams.
Nieko nesakau apie jūsų meilę ilgam gyvenimui ar apie jūsų mirties baimę. Ar atsimenate savo šventinimų apeigas?
Tam tikrą momentą jūs tysot ant grindų visu savo stuomeniu, kaip savo kūnu šliaužioja, žalčiai, jums priminti, kad, kas nusižemina, bus išaukštintas. Kitą kartą giliam griovy antru syk būsite ištiesti, bet tysosite aukštielninki, kaip skenduoliai. Dabar tačiau, kol gyvi, nepajudinami, kaip mūriniai stulpai, privalote stovėti aukštai ant kojų. Nesakau ir nenoriu sakyti, kad neatliekate savo pareigų. Jūs laikote Mišias, aiškinat Evangeliją, krikštijat vaikus, laiminat jaunavedžius, guodžiate ligonius, palydite mirusius.
Bet tikrojo Kristaus kunigo — alter Christus — aukščiausia pareiga yra aukščiau įprastinių ir privalomų pareigų. Tos pareigos yra paprastas taikos meto patarnavimas, bet tikras krikščionis žino, kad jis niekad neturi taikos laikų.
Esame pašaukti amžinai kovai: nekovoti, mums tolygu mirti patiems sau. Kiekviena gentkartė gimsta vaiku ir barbaru; reikalinga ją mokyti nuo pradžios ir, pirma negu ji dings, nuvesti prie Kristaus. Jūs esate šviesos pirmagimiai; jūsų užduotis yra žėrėti, žėrėti skausmas žydų sąnarių ir dangaus dieną ir visiems žėrėti. Neužtenka jums būti gerais raštininkais ir tradicijų sekretoriais, būti gerbiamais ir pagarbos vertais tauruoliais.
Gyvenimas su kelio sąnario bionovus.lt
Kristaus krikščionybė, kaip poezija, menkystų nepripažįsta. Skauda man ne dėl jūsų nedorumo, bet dėl jūsų menkystos. Šiandien jūsų gyvenimas yra daug švaresnis negu kitais amžiais. Jau beveik išnyko jūsų tarpe savanaudžiai, konkubinai, sodomitai, papirkinėtojai, klaidžiatikiai.
Kodėl kairioji žandikaulio pusė skauda. Žandikaulis skauda: priežastys, gydymas
Savo ilgo gyvenimo kelyje, pamenu, buvau sutikęs jaunų kunigų, kuriuose troškimas tarnauti Kristui tryško meilės kupinu veidu, kaip gyvoji liepsna alebastriniame žibinte. Prisimenu, kad pažinau senų kunigų, kurie buvo įgiję didžiausią pagarbą ne tiek dėl savo senatvės kilnumo, kiek dėl meilės šviesos; jie, kaip nežinomo vargšo žvakė, mirgėdama sutirpsta prieš švenčiausiąjį, išsekdavo Dievuje.
Kodėl kairioji žandikaulio pusė skauda. Žandikaulis skauda: priežastys, gydymas
Bet taip pat esu matęs kunigų daugiau susižavėjusių bankais, medžioklėmis negu savo pareigomis, daugiau geros virtuvės negu gero vardo mėgėjų, daugiau užsidegusių politikuoti arba rūpintis savo ūkiu negu budėti dėl savo kaimenės išganymo, daugiau įgudusių niekus taukšti negu duoti pavyzdį.
Daugelis, labiau negu į Kristaus kunigus, buvo labai panašūs į gerai pavalgiusius ūkininkus, į kaimo ponaičius, į įprastinius pasaulinių reikalų j ieškotojus, į užsidariusius miestelėnus, atsitiktinai patekusius dvasinių reikalų sritin. Kai kurie jūsų moka pasakyti pamokslus labiau išgražintus, kaip prezbiterijos sodas; omelijas tiek persunktas alyva, kad jos esti daugiau ne kaip alyvos spaudykloje, be galo. Sakote kartais iš sakyklos prakalbas taip išmintingas, darniais posakiais išpintas, kad jūsų pačių ausys įsiklauso į savuosius žodžius nepaslepiamu, nors matomu pasigėrėjimu.
Bet retai jūsų žodžiai išsiveržia iš širdies, žaibo ištikti, atitiesti ir atskleisti širdims. Daugiau alyva atsiduoda, kaip saulės kvapu.
Sieloms patraukti ir praskleisti šiandien reikalinga atvira meilė ir paprastumas labiau negu skambios iškalbos pagražinimui. Yra jūsų tarpe puikių diplomatų, visų universitetų diplomais apdovanotų, visoms katedroms vertų profesorių net ornitologijos, conchigliologijos, filologijos, rabdomantijos, o ne vien tiktai etikos ir dogmatikos.
Žaviuosi jūsų žinojimu, bet atvirai sakau, kad šiandien pirma visko reikalinga sąžinių atgaivintojų, auklėtojų, pavyzdžių, daugiau reikalinga šventųjų, kaip mokslininkų. Baisiausias šių laikų nedateklius yra šventųjų stoka. Ilgai jau kenčia pasaulis dėl negausaus šventųjų skaičiaus. Išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti, būtų reikalinga šventųjų kariuomenė. Laukiu jų iš jūsų, nes esate daugiau už kitus, iš savo pašaukimo pareigos, arti šventumo šaltinių ir krioklių.
Neužtenka būti, kaip kad esate, varganų sielų, kurios dar priklaupia prie klausyklų, skalbėjais. Didesnė dalis nešvariųjų nebeateina prie jūsų prausyklių nusiplauti, nebeateina pasisotinti duona, kurią galit ištiesti tik jūs skausmas žydų sąnarių ir dangaus. Niekados nebuvote paklausti, kodėl tiek gyvų sielų, tiek kilniadvasių protų, tiek tikėti ir pasiaukoti pasiryžusių žmonių pas jus neateina ir neįžengia į jūsų bažnyčias?
bionovus.lt Apžvalga
Daug yra šito atitolimo priežasčių ir ne visos slypi jumyse. Bet galbūt nepagalvojai, kad jūsų šaltumas atitolina liepsnojančias dvasias, kad jūsų širdies lėkštumas atgraso kilnias sielas, kad jūsų paprasta menkysta kilnumo ištroškusias sielas nupurto, kad perdaug atsargi jūsų proto galvosena laisvas sielas atbaido. Skausmas žydų sąnarių ir dangaus jūs duodate progą įsivyraut įtarimui, kad religija yra tiktai jūsų reikalas, kad krikščionybė yra jūsų monopolis, kad bažnyčia tik jums palikta nuosavybė.
Neatsiras, aišku, Popiežiaus, neigiančio aukščiausi kunigystės kilnumą ir neperleidžiamas hierarchijos teises, bet privalėtute taip pat atsiminti kad Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, ir kad tam kūnui priklauso visi tikintieji, o ne vien tiktai tonzūruotieji. Visiems reikalinga antrukart atgimti Kristuje, kad būtų išganytais.
Kaip žinote, Kristus nužengė visiems, už visus žmones pasiaukojo. Privalėtute daugiau pakviesti, ko šiuo metu nedarote, tokių pasaulionių, kurie galėtų bendradarbiauti jūsų darbe, suprantama, ne tame kas tik jums priklauso, bet atvertimo ir išganymo darbe. Ir didesniu rūpestingumu privalėtute jieškoti atitolusių, nusigrįžusių, maištaujančių, ištremtųjų, be tikėjimo, be Kristaus, be Dievo, nepalaužiamu jūsų meilės prasiveržimu duoti jiems pajusti mūsų tikėjimo grožį, didingumą, tikrumą.
Atmenate mūsų Mokytojo žodžius: c o m p e l l e i n t r a r e. Nepakankamai alkstate sielų. Jūs tenkinatės jūsų neskaitlingos kaimenės laikymu nuošalyje, bet ganėtinai nesisielojat pražuvusiomis avimis, nesekate budriai išklydusių ir dingusių burių, kurios kaip ir kitos avys yra jūsų, jums priklauso, kurios dieviška gyvenimo ir mirties teise priklauso mūsų Dievui.
Nelaukite jų prie jūsų altorių, jieškokite tenai kur gyvena — net jeigu gyventų tvirtovėse ir vargingiausiuos, nešvariuose priemiesčiuose — ir išsiveskite iš ten, kaip apsikabinamas išvogtas sūnus; nuimkite gobtuvą nuo jų aptemusių akių, sušildykite pastyrusias jųjų širdis.
Gal tarp šios dienos priešų atrasite pajėgiausius rytojaus padėjėjus. Nekreipkite dėmesio tūlą laiką į begalinį pamaldų praktikavimą, kurias mėgsta pusiau stabmediška liaudis ir kurias jūs perdėtu nuolaidumu leidžiate, net gi skatinate ir palaikote.