Pereiti prie turinio

Dalia su motina ir broliu tėvas, Lietuvos banko valiu­ tų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Siaurės Uralo lageryje mirė iš bado iš­ tremta į Altajaus kraštą, m. Pagaliau m. Čia sužeistas partizanas ir sulaukė saviškių. Pirmą akimirką nuo priešo pavyko pasislėpti — frontas greitai nudundėjo į rytus. Klausiau, kam tas dvigubas stogas, prikimštas samanų. Bet Gegužės Trečiosios Konstitucija, jei tik būtų įsigalėjusi, tikrai būtų ją pagreitinusi.

Nieko nuostabaus tame nėra, nes perdėtas savikritiškumas virsta susinaikinimu, paliekančiu po savęs vien griuvėsius. Atmetus visas iki tol egzistavusias dogmas, buvo sukurpta nauja savęs sunaikinimo dogma. Kairieji ir intelektualais save laikantys asmenys svaidosi kaltinimais visos Vakarų visuomenės apskritai atžvilgiu, o kiekvienam vakariečiui individualiai sukuria dūmų uždangą, kad pridengtų savo vykdomą politinę darbotvarkę.

Radikalėjanti kairioji ideologija gali įžiebti terorą ir, jeigu sektantams nebus laiku pasipriešinta, prasidės genocidas. Kaip tik todėl hitlerizuojama nesvarbu, kuriam civilizaciniam vakarų arealui priskiriamos šalies istorija, leftistinės indoktrinacijos metodais falsifikuojama praeitis.

Paprasčiausia gyvenimiška išmintis sako, kad tvirtos tvoros ir kokybiškos sienos yra geros kaimynystės pagrindas, žinoma, kiekvienoje kartoje atsiras savų pseudoprometėjų, manančių atvirkščiai. Kartok nekartojęs, kad sienų įtvirtinimas nėra priešiškumo aktas, bet atvirkščiai gerų santykių pagrindas. Atstumas būtinas abipusei komunikacijai palaikyti, o pernelyg didelis artumas aptraukia migla akis ir dezorientuoja.

Geografijos ignoravimas reiškia, kad save pačius pasmerkiame išnykti, beje, geografija negalima ir be istorijos. England Your England. Penguin Group, Tikslumo dėlei reikia paminėti, kad pagal britų istoriografiją mūšis dėl Britanijos tęsėsi nuo m.

The Battle for Britain. Vokietijos istorikai nurodo, kad kovos tęsėsi iki m. The World Turned Upside Down. Encounter Books. How to Debate the Left on Islam. Independent Publishing Platform, Kevin M.

Robert E. Lee Topples From His Pedestal. Gary Shapiro. The Meaning of Our Confederate Monuments. Christine Emba. Protests against removing Confederate monuments are not really about history. The Washington Post, May 12, Jason Daley. Sadiq Khan: London mayor says being prepared for terror attacks part and parcel of living in a major city. Independent, Thursday 22 September. Taip pat galima rasti internete: co.

Wootson Jr. Jackie Calmes. Trump attacks London mayor for a second day. Trump insults London mayor after attack. The Guardian. Taip pat galima rasti internete: trump-khan-london [žiūrėta ]. Peter Baker. The Associated Press.

surmination skauda ​​kai lenkimo

June 5, Taip pat galima rasti internete: nytimes. Hateful Backlash. Mosque feels backlash from London Bridge jihadi attack after being daubed in anti-islam graffiti. With friends like this, is Sadiq Khan fit to run London?

Labour MP s dealings with Islamic extremists raise doubts over his suitability as London s next mayor. Mail Online, 17 April Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Is it Islamophobic to draw attention to Sadiq Khan s links with extremists? The Spectator, 2 May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ].

Penguin UK, Tom Bower. Mandarin, Peter Shipley. Palgrave Macmillan, UK Winterval gets frosty reception. Tube racist whose champagne-fuelled tirade was viewed by thousands on YouTube is sentenced to five months in prison. Mail Online, 29 May Taip pat galima rasti internete: dailymail. Al Arabiya. Racist rant woman on London tube brought Britain to shame : Judge. Al Arabiya News, 30 May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ].

Two arrested over Facebook and YouTube video of Koran burning amid spate of race attacks in wake of London and Manchester terror attacks. Mail Online, 8 June Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Tommy Robinson arrested after trying to film Muslims outside court.

Independent, Friday 12 May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Rotherham Abuse Scandal: Horrific reality of industrial scale child grooming revealed.

Raumenų ir sąnarių skausmai

Express, Aug 9, Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Soeren Kern. Gatestone Institute, March 17, Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Nick Miller. Rotherham child abuse scandal: a nation in disgrace. The Sydney Morning Herald. August Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Mosque Attacker Dead. Man jailed for leaving bacon sandwiches outside a mosque found dead in prison halfway through sentence.

The Sun, 29th December Taip pat galima rasti internete: thesun. Russian whistleblower might have been poisoned, court hears. The Guardian, Monday 13 March Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Vilnius: Baltos lankos Josif Brodskij. Vilnius: Baltos lankos. Bennigsen, S. Enders Wimbush. Huge scale of terror threat revealed: UK home to 23, jihadists.

The Times, May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Princeton University Press. Galima sakyti, kad jo įgautas tokio pobūdžio imunitetas yra daugybinis, nes bet koks supratimas, ką postmodernizmas reiškia kaip visuma, mąstysena ar būvis, turi savą imunitetą, o šis leidžia bet kokią kritiką laikyti to postmodernizmo tipo, kuris yra kritikuojamas, apraiška.

Viena iš svarbiausių postmodernizmo ypatybių yra perėjimas nuo didžiųjų pasakojimų prie mažųjų. Jeano-François Lyotard o teigimu, bet kokia žinojimo forma privalo save legitimuoti, jeigu ji siekia delegitimuoti kitas žinojimo formas, neatitinkančias nustatytų kriterijų ar taisyklių. Tokia legitimacija neišvengiamai remdavosi metadiskursu, kuriame veikia didieji pasakojimai, arba metapasakojimai.

Tai buvo modernaus mokslo ypatumas. Būtent nepasitikėjimas metapasakojimais, sutampantis su metafizikos ir universitetų krize, laikytinas postmoderniu. Kartu suyra ir viena bendramatė sistema, atsiveria erdvė nebendramatiškumo toleravimui. Juk su tokiu požiūriu nesutinkanti kritika neišvengiamai remsis kokiu nors metapasakojimu, sukonstruotu pagal tokius kriterijus, kurių postmodernistinė žiūra nepripažįsta. Todėl šią nebendramatę kritiką ji integruos į postmodernistinę mažųjų pasakojimų aibę ir toleruos kaip nieko daugiau nereiškiančią kitų pasakojimų atžvilgiu.

Tokiomis aplinkybėmis reikėtų kalbėti ne tiek apie postmodernistinį diskursą, kiek apie postmodernizmo būvį anapus diskurso.

Visa tai, kas nebendramatiška postmodernizmui, integruojama kaip toleruotinas objektas, todėl savotiškai subendravardiklinama nebendramatiškumas paverčiamas bendru matu, užtikrinančiu skirtingų dalykų bendrabūvį.

Taigi, viskas tampa bendramatiška tokiam supratimui, todėl pagal apibrėžimą yra postmodernu. Tai reiškia, kad išėjimo iš postmodernizmo nėra. Maža to, postmodernistinę žiūrą galima retrospektyviai taikyti visai praeičiai. Bet koks didysis pasakojimas yra tik politinės galios įkaitas, netenkantis savo reikšmės, jei nėra primetamas per prievartą, nes joks metapasakojimas nėra absoliutus, jam visada galima priešpriešinti kitą metapasakojimą, tokiu būdu jie nusmukdomi iki paprastų pasakojimų, nes vienintelis meta čia yra būvis virš metapasakojimų.

Paradoksalu, nes toks nepasitikėjimas metapasakojimais verčia pakilti virš jų, o bet kokia kritika integruojama į atskirų toleruojamų pasakojimų bendrabūvį. Tačiau tai, ko neįmanoma sukritikuoti, turi pretenzijų į absoliutizmą. Abi šios aplinkybės patį postmodernizmo principą, kad egzistuoja tik mažieji pasakojimai, verčia traktuoti kaip didįjį pasakojimą. K u l t ū r o s b a r a i 14 Postmodernistams didelių problemų tas nekelia, nes ir šį principą galima kuo puikiausiai apginti teigiant, esą jo pagrįstumą patvirtina tai, kad jis irgi yra tik vienas iš pasakojimų.

Akivaizdus prieštaravimas: viena vertus, teigiama, kad yra tik mažieji pasakojimai, o metapasakojimas nebegali nieko legitimuoti, antra vertus, tokia situacija nusakoma iš metapasakojimo apie metapasakojimų sunykimą ir jų redukciją į paskirus pasakojimus perspektyvos. Taigi, toks metapasakojimas, legitimuodamas, kad metapasakojimais neįmanoma nieko legitimuoti, paneigia pats save.

Postmodernistas tokį požiūrį gali nurašyti kaip tam tikrą nebendramatį pasakojimą, kuris toleruotinas, tačiau jokios ypatingos reikšmės ar privilegijos kitų pasakojimų atžvilgiu neturi. Pasak tokios postmodernizmo logikos, pati logika yra tik vienas iš požiūrių, o gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio kokios loginės pretenzijos kitų požiūrių atžvilgiu traktuotinos kaip apeliacija į metapasakojimus, kuriems logika yra svarbesnė už bet ką.

Atrodytų, jokio prieštaravimo savaime čia nėra, jeigu nepriimamos tam tikros taisyklės, kurias diktuoja logika, tačiau tuo atveju apskritai nėra apie ką kalbėti. Žmogus gali sakyti, kad įsivaizduoja save neegzistuojantį arba kad įsivaizduoja nebūtį, tačiau toks pasakymas vertas lygiai tiek, kiek teiginys apie įsivaizduojamą trikampį kvadratą.

Žmogus gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame jo paties nėra, jis gali suprasti, kad nebūtis reiškia viso to, kas dabar yra, praradimą, tačiau pozityviai apčiuopti tokio supratimo jis negali, kaip negali įsivaizduoti trikampio kvadrato, nors teoriškai lyg ir supranta, ką jis galėtų reikšti, nes gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio nesuprastų, tai nesakytų, kad ši sąvoka prieštaringa.

Tokią prieštaravimų netoleruojančią logiką toleruojant kaip neprivilegijuotą pasakojimą, prasmingas kalbėjimas tampa apskritai neįmanomas. Paradoksalu nors Jacques as Derrida kalba apie nepaliaujamoje signifikacijų grandinėje atsirandantį prasmės perteklių, tačiau toks kalbėjimas liudija vien prasmės stoką. O jeigu atskiros įžvalgos perteikiamos sakiniais, turinčiais loginę struktūrą, nes be jos raštas apskritai nebūtų perskaitomas, vadinasi, vis tiek remiamasi tam tikru metapasakojimu, kurį numato pati kalbos logika.

Pasak Lyotard o, žinojimas ir valdžia yra dvi to paties klausimo pusės: Teisė spręsti apie tai, kas yra tiesa, nėra nepriklausoma nuo teisės spręsti apie tai, kas yra teisinga, [ Postmodernus žinojimas nėra vien valdžios įrankis, 4 pabrėžia Lyotard as.

Tačiau nesunku pastebėti, kad yra kaip tik atvirkščiai! Kai bet kokia kritika eliminuojama, ją absorbuojant, kai bet kokie nebendramatiškumai integruojami, panaikinant net menkiausią jų atmetimo galimybę, kai bet koks prieštaravimas tampa tik dar viena nuomone, o logika kaip tokia apskritai ignoruojama, nebelieka jokio diskursyvumo, net įžvalgumo, nes bet kokia įžvalga remiasi vidine logika.

Sakyti, kad atsiriboji nuo logikos kaip pasakojimo, ir tą argumentuoti teiginiais, turinčiais vienokią ar kitokią loginę struktūrą, yra be galo veidmainiška, jei sąvoka prieštaringumas jau nebetaikoma. Būtent tai ir lemia, kad lieka vien politinė galia, įtaka, įtaiga ir dominavimas. Taigi, sukuriamas didžiausias iš kada nors egzistavusių mitų ir metapasakojimų. Panašu, kad postmodernizmas yra labiau politinė negu kokia nors kitokia teorija.

Tobulai tą išreiškia Lyotard o tezė, kad ribos nusistovi tik tada, kai dėl jų liaujamasi kovoti. Postmodernizmas yra kova. Tik tol, kol kovoja, jis neturi jokių ribų, todėl bet kokia postmodernizmo kritika prasmenga, tiesiog sunyksta, papuolusi į nulinių taškų dimensiją, tarsi patekusi į juodąją skylę, į kurią įtraukiama viskas, kas prie jos priartėja. Neturėdama aiškiai apibrėžtų ribų, ji veikia kaip tam tikras energ et inis laukas.

Postmodernizmas daugiau bendro turi su ezoterika negu su filosofija, ir tai socialinė jo stipry- 12 K u l t ū r o s b a r a i 15 bė, todėl jis toks atsparus kritikai, o kartu turi tokią didelę politinę galią. Tiesa pati savaime politikai nerūpi, pirminė jos intencija yra kovoti ir primesti savo taisykles. Tačiau politiniai veikėjai turi tam tikras pažiūras, susiklostančias nebūtinai dėl vienokios ar kitokios politinės įtakos.

Postmodernizmas dekonstruoja tiesą kaip dalyką, pagrįstą metapasakojimu. Tai nereiškia, kad tiesos nėra, tačiau tiesa nebelaikoma siektinu, juo labiau įmanomu pasiekti dalyku.

Kas liaujasi kovoti, tampa ribotas, nes nusistovi ribos. Kai liaujamasi kovoti, tenka susidurti su kritika, o gal net su tiesa. Kova menkai prisideda prie supratimo ar net jam kliudo.

U S UDK 94 Išleidžiama serijoje antrąja - po Žemaitės. Ir netikėta, ir dėsninga. Žemaitė perteikia tuos mentalinius virpesius, kuriuos ji girdėjo Žemaitijos kaime vyks­ tant lėtiems evoliuciniams procesams, bundant ryškesniam sąmonin­ gumui, apimančiam ir moteris.

Ji leidžia ką nors įtvirtinti arba išardyti. Štai politinė struktūra, kurioje įstrigęs postmodernizmas. Deklaruodamas atvirumą, kurį priešpriešina modernistiniam uždarumui, postmodernizmas iš tikrųjų turi daug daugiau autizmo bruožų gydymas išleidžiamų sustava modernizmas.

Jis atviras tuo atžvilgiu, kad atsiveria bet kokiai kritikai, kurią visą, kaip ir bet ką kitą, absorbuoja į save. Tačiau jis uždaras, nes niekas negali nieko jame pakeisti tai stagnuojantis mąstymas, leidžiantis nedarnių dalykų samplaiką, tačiau neįgalus nei keisti, nei pagrįsti, nei išlaikyti struktūros, kuri visa tai užtikrintų.

Postmodernus būvis yra politinis būvis. Jau vien tai, kad universitetų krizė sutampa su metafizikos krize, o visa tai lydi nepasitikėjimas metapasakojimais, verčia manyti, kad metafizika jokios krizės nepatiria, veikiau atvirkščiai visuomenė, nusigręžusi nuo metafizikos, klimpsta į krizę, kurioje nėra nieko, kas būtų anapus politikos, ar, Derrida žodžiais tariant, anapus teksto.

Vienintelis būdas, kaip iš tokio viską persmelkiančio postmodernaus būvio sugrįžti į tikrovę, kurioje yra ne vien kova, bet ir kažkas daugiau, tai atsisakyti kovoti pagal primestas taisykles ir būtent politiškai reabilituoti metapasakojimą. Tik taip įmanoma susigrąžinti susikalbėjimo galimybę, taigi ir diskursą, kai ne vien veikiama ir tiesiogine prasme nusišnekama, neįgaliai neigiant metapasakojimą, bet kartu ir mąstoma, ir veikiama apmąstytai.

Nėra jokio postmodernaus diskurso, yra tik postmodernus būvis anapus diskurso. Su visais jam būdingais meta, post ar postpost arba antianti ir bereikšmiu sąvokų dauginimu, orientuojantis vien į originalumą ir seniai žinomų dalykų persakymą naujomis sąvokomis, tarsi tai turėtų ką nors reikšti. Postmodernizmas kyla iš žmogaus tingumo ir intelektualinio lepumo, nes tai, apie ką kiekvienas žmogus vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu mąsto, dėl savo nebrandumo pasidavęs laikmečio nuotaikoms ar madoms, bet galiausiai atmeta kaip visiškai nerentabilų, intelektualiai ir moraliai tuščią dalyką, mūsų epocha kruopščiausiai nublizgino ir pastatė ant aukščiausios pakylos.

Lyotard as teisus, kalbėdamas ne apie postmodernizmo epochą, bet apie būvį. Tai yra toks pat būvis, kaip spuogai, hormonų siautėjimas paauglystėje ar menopauzė. Iš gabesnių prozininkų minėtini Juozas Baltušis, Alfonsas Bieliauskas, Mykolas Sluckis, kurie vėliau, socrealizmo disciplinai švelnėjant, paskelbė meniškai vertingų kūrinių. Stalininiu laikotarpiu ypač nukentėjo dramaturgija. Oficialioji kritika tei- Modernioji XX a. Drama be konfliktų pasidarė nevisavertė.

Buvo draudžiamos temos, kurių rašytojas negalėjo imtis arba labai rizikuodavo būti apkaltintas neteisingu jos traktavimu. Planinės ekonomikos nesėkmės, kolūkių darbo nesklandumai buvo nutylimi, o buvusio kaimo, vienkiemių ilgesys galėjo būti demaskuotas kaip neleistinas dairymasis į praeitį. Nuolat užkliūdavo liūdesio, nevilties nuotaikos. Rašytojas stalininio teroro metais neturėjo didelio pasirinkimo, kaip elgtis.

Tylėjimas arba protestas buvo baudžiamas valdžios sankcijomis, kalėjimu arba tremtimi, pasitraukus į mišką ir pasiryžus ginkluotai kovai prieš okupantus laukė neišvengiama mirtis. Situacijos beviltiškumą atskleidžia rašytojų biografijos. Pokario metais poetas Vincas Mykolaitis-Putinas apsisprendė viešam kultūriniam darbui Lietuvoje ir begaliniams kompromisams. Kitas poetas Antanas Miškinis buvo ištremtas. Likęs Lietuvoje, Mykolaitis-Putinas neišvengiamai atidavė duoklę gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio režimui — išleido socializmo statybas šlovinantį eilėraščių rinkinį Sveikinu žemę Būdamas lageryje, Miškinis pasirašė ir atvirą tremtinių laišką, smerkiantį Mykolaičio-Putino kolaboravimą.

Po Stalino mirties grįžęs į LietuvąMiškinis leido eiliuotą propagandą primenančius lyrikos rinkinius, viešai demonstravo optimistinę pasaulėžiūrą ir tikėjimą šviesiu komunizmo rytojumi. Ir Mykolaičio-Putino, ir Miškinio atvejai rodo rašytojo padėties sudėtingumą.

Putinas, ilgai varžytas stalinizmo laikais, vėliau galėjo kiek lengviau atsikvėpti, jam buvo sudarytos sąlygos dėstyti universitete. Lagerių siaubą perėjusiam Miškiniui net ir sušvelnėjęs režimas nežadėjo jokių nuolaidų.

Modernioji Literatūra

Paradoksalu, kad būtent ištrūkęs į laisvę ir grįžęs į išsvajotą tėvynę Miškinis iš tikrųjų pajuto esąs sovietinės sistemos belaisvis ir pradėjo gyventi dvigubą gyvenimą: viešumoje odes socializmui deklamavęs poetas artimų draugų būryje tarsi nusiimdavo kaukę ir atskleisdavo tragišką savo asmenybės pusę.

Be ideologinės doktrinos, rašytojai susidūrė su gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio cenzūros sistema. Knygų Modernioji XX a.

Knygos rankraštis perkomunizmo rytojų, gali išprotėti eidavo per leidyklos vadovybės, redaktorių rankas, nuo to paralyžiuojančio sąmonę tada patekdavo į Glavlitą, leidykla turėdavo įtraukti susidvejinimo. Šis sistemos nenuspėjamumas kėlė visa persmelkiančią baimę, ir leidyklas dažniausiai pasiekdavo tokios knygos, kur jau nebūdavo ką šalinti.

Stalininiai metai išmokė rašytojus atsirinkti, ką reikia sakyti viešumoje, o ką pasilikti sau. Savicenzūra tapo nuolatine, sunkia, bet neišvengiama rašytojo būsena.

Vis dėlto ir jie jautė dvasinę tuštumą, ieškojo patvaresnių vertybių, gręžėsi į tautosaką, ilgėjosi prieškarinio neoromantizmo, pasiekiamo iš vienintelio legalaus šaltinio — Nėries poezijos. Ši karta entuziastingai reagavo į staigų Mieželaičio pripažinimą m. Net tuos kūrinius, kuriuose iš pirmo žvilgsnio nieko ypač sovietiško nėra, turėjo būti galima paaiškinti sovietiniame kontekste. Petkevičius beveik neabejojo, bet aukštesni komiteto valdininkai, kurių jis nepažinojo, prieš Herkų Mantą stojo piestu, nes toks brangus filmas apie nežinia kur ir kada gyvenusius prūsus tarybiniam žiūrovui bus visai nereikalingas, o gal ir žalingas.

Petkevičius išmetė pagrindinę savo kortą. Rašytojas neblogai pažinojo sovietinių valdininkų mentalitetą, todėl į Maskvą atvažiavo kapitaliai pasiruošęs — išstudijavęs K.

Markso ir F. Engelso raštus, kur rado citatų, kad abu marksizmo klasikai labai vertino Herkaus Manto vadovaujamą prūsų sukilimą prieš vokiečius. Tokios kor- Modernioji XX a. Sovietmečiu labai išryškėjo skaitytojo vaidmuo. Neigiamas prozos personažas išsako valdžiai netinkamas idėjas, o literatūros istorikas sukritikuoja tuos autorius, kurių šiaip jau net minėti nevalia, — vien tam, kad skaitytojo atmintyje išliktų jų pavardės.

Galima buvo smerkti ir kritikuoti Vakarus, o turėti galvoje Sovietų Sąjungą Icchokas Meras buvo priverstas romano Strip­ tizas veiksmo vietą perkelti į Paryžių, nes Vilniuje tokių personažų būti negalėjo. Prūsų kovos su kryžiuočiais Romualdo Granausko Jaučio aukojimas dažnai būdavo skaitytojų aiškinamos kaip lietuvių priešinimasis rusams.

Literatūros gyvastis išeivijoje. Rašytojai, universitetų profesoriai ir daugelis kūrybinės inteligentijos atstovų buvo priversti užmiršti savo senuosius užsiėmimus ir griebtis atsitiktinių, kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo nereikalaujančių darbų. Ne vienam teko pasidarbuoti medkirčiu, duobkasiu, liftininku, akmenskaldžiu.

Nedaugeliui pasisekė gauti darbą kūrybinėje sferoje Landsbergis mėgino tapti Holivudo scenaristukiti profesinę veiklą susiejo su knygomis Aistis, Radauskas, Nyka-Niliūnas dirbo didžiausioje Amerikos knygų saugykloje — Vašingtono Kongreso bibliotekoje.

Kooperatyvas laukia palankių vėjų iš Europos

Išeivių rašytojai išsibarstė žemyno platybėse po įvairių didmiesčių lietuviškas kolonijas — nebeliko karo pabėgėlius siejusios bendruomeniškumo dvasios, tačiau sustiprėjo iškilių asmenybių reikšmė. Šios antologijos įvade kritiškai įvertintas tarp išeivių paplitęs kankinių ir herojų įvaizdis, kurį puoselėjo kai kurie vyresni poetai, patikėję, kad jie yra paskutiniai kovotojai dėl pavergtos tautos garbės ir tiesioginiai Maironio įpėdiniai.

Užtat ir nesame joki didvyriai, nes pabėgimas tokiu ir lieka, vis vien ar jį nulėmė didesnis ar mažesnis pagrindas. Vėliau Girniui buvo priekaištaujama, kad jis persistengė visą antologijoje apie save paskelbusią poetų kartą suburdamas po egzistencializmo vėliava ir taikydamas jiems idėjinės poezijos apibrėžimą.

Iš visų žemininkų gal tik Nyka-Niliūnas buvo nuoseklus intelektualinės poezijos kūrėjas. Kita vertus, pokario metais, kai įsitikinta daugelio klasikinių vertybių žlugimu, būtent egzistencializmo filosofija atnaujino pasitikėjimą būties prasmingumu. Skaitant žemininkus, galima atpažinti bendrą patirtį, tam tikro laikotarpio poetinį repertuarą ir net tam tikru laikotarpiu vienijusią pasaulėžiūrą. Žemės idėjų tęsinys — žurnalas Literatūros lankai —redaguotas Baltimorėje, leistas Buenos Airėse ir tapęs solidžiausiu išeivijos leidiniu, skirtu tik literatūros ir kultūros problemikai.

Žurnalo iniciatorius — Bradūnas, dar pokario Vokietijoje redaguotuose Aiduose — subūręs bendraminčius literatus, jautusius nepasitenkinimą kultūriniu sąstingiu. Žurnale greta rūpestingai atrinktų grožinės literatūros tekstų buvo skelbiamos ir reiklios, dažnai kritiškos recenzijos, kurias įvairiais slapyvardžiais skelbė ir jau išgarsėję žemininkai, ir jų bendražygiai — Landsbergis, Kaupas, Greimas. Literatūros lankų kritikai tapo autoritetinga jėga, su kuria turėjo skaitytis visa išeivijos spauda, nebedrįsusi liaupsinti grafomanų knygų.

Būtent žemininkų-lankininkų grupės kritikai formavo išeivijos literatūros kanoną, nubrėžė jos vertinimo gaires, galiojančias ir šiandien. Tai anaiptol nereiškia, kad toks intelektualus kritikas pretenduoja į tiesos monopolį.

Literatūros lankuose buvo sveikinamos bet kurios meniškai vertingos iniciatyvos, kovota prieš mėginimus pajungti literatūrą kurios nors idėjos diktatui. Taigi liberalais ir estetais nepatiklių oponentų apšaukti žemininkai-lankininkai kovojo prieš visokios rūšies totalitarizmą. Juo skirtingesni balsai, juo aštresni disonansai, gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio geriau. Literatūros lankams sustojus, estafetę perėmė liberaliosios krypties akademinis žurnalas Metmenys.

Šio leidinio iniciatorius ir pirmasis redaktorius Vytautas Kavolis — intelektualiai formavosi jau emigracijoje, nuo m. Pirmasis Metmenų numeris pasirodė m. Žurnale taip pat spausdinta originali išeivijos rašytojų, o po m.

su skausmu žandikaulio sąnario

Metmenų, Akiračių numeriai slapta buvo gabenami į Lietuvą, dėl juose pasirodžiusių straipsnių vyko gyvos diskusijos. Kita vertus, skaityti ir platinti tokią spaudą totalitarinės cenzūros sąlygomis buvo pavojinga, ji prilyginta antisovietinei propagandai. Katalikiškosios krypties kritikai būrėsi apie Aidų žurnalą, kuriame ir toliau ypač redaguojant Girniui ir Vaičiulaičiui buvo laikomasi aukštų meninės vertės standartų.

periodinė skausmas raumenyse ir sąnariuose

Pastangas apmąstyti lietuvių literatūros klasiką rodė solidžiai parengti Kristijono Donelaičio ir Maironio jubiliejams skirti žurnalo numeriai. Nuo m. Greta apžvalginio kolektyvinio veikalo Lietuvių li­ teratūra svetur, —, daug informacijos apie rašytojus ir knygas skelbė ir Bostone nuo m. Lietuvių rašytojų draugijos reikšmė nuo šeštojo dešimtmečio ėmė menkėti. Ši organizacija apie save primindavo kasmet skirdama premijas už geriausias metų knygas nuo Būta ir kitų premijų, iš kurių itin išsiskyrė Vinco Krėvės literatūrinė premija, įteikinėta Monrealyje nuo m.

Premijos dažnai pakurstydavo nesutarimus. Bene triukšmingiausia diskusija kilo, kai m. LRD premija nepaskirta vienam geriausių išeivijoje sukurtų romanų — Mariaus Katiliškio Miškais ateina ruduo. Tuomet labai paaštrėjo konfrontacija tarp žemininkų-lankininkų, palaikiusių Katiliškį, ir vyresniosios rašytojų kartos, ištikimos prieškario neoromantinėms tradicijoms.

Išeivijoje visą laiką buvo juntamas ideologinis susiskaidymas — greta katalikiškų ir tautininkų bei kitų daugiausiai prieškario politinių partijų tęstinumu besirūpinusių organizacijų bene veikliausi buvo liberalai santariečiai, rengę suvažiavimus Tabor Farm vietovėje Mičigano valstijoje. Čia kelis dešimt­ mečius rinkosi kūrybinis išeivijos elitas.

Dalyvių būryje buvo galima sutikti perspektyvų politiką Valdą Adamkų bei sparčiai garsėjantį poetą ir totalitarizmo kritiką Česlovą Milošą Czesław Miłosz. Buvo daug ginčijamasi dėl Vakaruose išleistos Milošo knygos Paverg­ tas protasįtaigiai atskleidusios komunizmo prigimtį.

Santariečiai išreiškė solidarumą ne tik su ųjų Vengrijos sukilėliais, bet ir su kylančiais protesto sąjūdžiais JAV: kovotojais prieš karą Vietname, rasinės diskriminacijos priešininkais, kolonijinių valstybių tautinio apsisprendimo šalininkais. Šeštajame dešimtmetyje buvo parašyti svarbiausi pokario išeivijos romanai: greta Katiliškio tradicinį lietuvišką kaimą įamžinusios Užuovėjos ir tragiškos istorijos Miškais ateina ruduo pirmiausia minėtina Antano Škėmos Balta drobulė ir Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai Pūkelevičiūtė — — plataus kūrybinio diapazono rašytoja, debiutavusi gaivališkai drąsių eilėraščių rinkiniu Metūgėsvėliau rašė melodraminėmis nuotaikomis pulsuojančią gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio prozą, vaidino išeivijos teatrų scenose.

Rašytojai rėmėsi ne tik klasikinio realizmo tradicija, bet vis drąsiau eksperimentavo griebdamiesi naujų išraiškos priemonių, nusižiūrėtų iš maištingos Vakarų literatūros — Ernesto Hemingvėjaus Ernest Hemingway reportažinio stiliaus prozos, spontaniškos, laisvą džiazo ritmą mėgdžiojančios bytnikų kūrybos. Vyresnieji literatai užsiėmė atsiminimų ir dienoraščių rašymu, bandydami įprasminti praeitin nužengusią epochą ypač išskir- Modernioji XX a.

Išlaisvėjo ir vakarietišką stilistiką perėmė dramaturgija — Škėma, Landsbergis ir Kostas Ostrauskas į sceną perkėlė pokario kartą graužiantį egzistencijos absurdą, jų dramos idėjiškai giminingos panašiu laiku išgarsėjusioms Samjuelio Beketo Samuel BeckettEženo Jonesko Eugène Ionesco pjesėms.

Poezijoje greta jau išgarsėjusių žemininkų iškilo nužemintųjų, arba bežemių, karta. Daugiausia JAV didmiesčiuose brendę poetai liudijo vis gilėjančią egzodo traumą: juos žeidė jau ne prarastos tėvynės netektis, o netikėtos identiteto deformacijos, įtampa tarp bendruomenės puoselėjamų tradicijų, įsipareigojimo saviesiems ir jau nesvetimos amerikietiškos tikrovės.

Kad ir kokia viliojanti būtų ta tikrovė, nė vienas jų netapo anglakalbiu rašytoju, neįstengė galutinai integruotis JAV kultūros scenoje kurioje nauji vardai šiaip jau pasitinkami geranoriškai. Kai rašytojas kreipiasi tik į nedidelės diasporos atstovus, jo kūryboje neišvengiamos tampa susvetimėjimo, nesusikalbėjimo, nusivylimo kalba temos. Neatsitiktinai poezijoje vis platesnės tapo nesvetingos, bevardės, nusiaubtos bad­mečio, niekam nepriklausančios teritorijos plg.

Liūnės Sutemos rinkinių pavadinimus ir pagrindinius jų motyvus.

kas tepalas nuo patinimas sąnario

Natūralią išeivijos literatūros evoliuciją sutrikdė kelios staigios mirtys: autoavarijose žuvo Škėma ir Mackusjaunas mirė Kaupas Išeivija juto, kad kūrybinis jos potencialas su kiekviena netektimi senka, nes neatsiranda kūrybingų jaunimo pajėgų. Beveik neiškyla naujų vardų, išskyrus jau iš sovietinės Lietuvos emigravusius rašytojus — pirmiausia minėtini Izraelyje m.

Išeivių požiūris į ryšius su Lietuvoje likusiais kūrėjais buvo nevienareikšmis. Dauguma jų mielai sutikdavo į Ameriką atvykusius lietuvius, sovietinių kultūrinių delegacijų atstovus, mezgė asmeninius kontaktus, tačiau buvo kategoriškai nusiteikę prieš bendradarbiavimą su oficialiąja LSSR rašytojų sąjunga ir prieš savo kūrybos perleidimą Lietuvoje.

Kita vertus, sovietinėse literatūros istorijose, mokyklų vadovėliuose ir enciklopedijose išeivijos rašytojai kategoriškai ignoruoti, ypač jei jie būdavo paskelbę sovietinei propagandai prieštaraujančių kūrinių. Pamažu gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio literatūros kanoną buvo sugrąžintas prieštaringų pažiūrų prozos klasikas Krėvė, tačiau Amerikos balso radijo lietuviškoje redakcijoje dirbusio Vaičiulaičio sovietinis Glavlitas nepraleido.

Pasirodė ir vienu metu su sovietiniu režimu dialogą mėginusio megzti Jono Meko eilėraščių rinkinys Perleistas ir socialistinio realizmo autoritetui Baltušiui įspūdį padaręs Katiliškio romanas Miškais ateina ruduo. Visos šios knygos tapdavo reikšmingais kultūrinio gyvenimo įvykiais, būdavo greitai išgraibstomos. Tačiau visaverčiai ryšiai su išeivijos literatūra galėjo megztis tik po m. Siekis grąžinti kultūros tradicijas ir istorinę atmintį.

Okupacijos ir tautos naikinimo akivaizdoje Lietuvoje instinktyviai buvo bandoma saugoti tautinę tapatybę ir istorinę atmintį. Tokiomis aplinkybėmis konservatyvios estetinės nuostatos tradicinė gamtos lyrika, XIX a. Pokario metais studijuoti į Vilnių atvykusi jaunoji karta pripildė miestą liaudies dainų.

Jaunuoliai dainuodavo ne tik choruose, bet ir tiesiog traukdami gatve. Tarp eisenos dalyvių būta ir vėliau išgarsėjusių kultūros žmonių — rašytojas Kazys Saja, dailininkas Rimtautas Gibavičius ir kt. Vis naujų rusifikacijos kampanijų akivaizdoje poetai kūrė himnus lietuvių kalbai, dramose, romanuose, poemose atgaivinta herojiškoji Viduramžių Lietuvos istorija, dažnas spektaklis publikos Modernioji XX a.

Vilniaus akademiniame dramos teatre aštuntajame dešimtmetyje pastatyta Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija Mindaugas, Mažvydas, Katedra tapo istorinės savimonės apoteoze. Spektakliuose ekstazę patirdavę žiūrovai dažnai net nepastebėdavo ten pat išsakytos antiklerikalinės kritikos, plakatinės personažų retorikos.

Kauno valstybiniame dramos teatre Jonas Jurašas užsimojo pastatyti Juozo Grušo istorinę tragediją Barbora Radvilaitė, tačiau pateko į sovietinių cenzorių spąstus. Po m. Jurašui liepta pašalinti spektaklio finale pasirodantį Aušros Vartų stebuklingąjį paveikslą, pakeisti kai kuriuos kitus prasminius akcentus.

Tada jis parašė atvirą laišką LSSR kultūros ministerijai ir kitoms institucijoms, kupiną maišto dvasios. Jautrus ir kryptingas teatras su visa stilių ir žanrų įvairove — nuo tragedijos iki vodevilio — per kelerius metus gali pakeisti liaudies pasaulėžiūrą.

O suluošintas teatras, vietoj sparnų turįs kanopas, gali ištvirkinti visą tautą. Po tokio nevilties šūksnio Jurašui teko trauktis iš teatro, spektaklis Barbora Radvilaitė, pakoreguotas pagal cenzūros reikalavimus, dar kurį laiką buvo rodomas neminint režisieriaus pavardės. Tautosakiniai motyvai tebebuvo populiarūs pirmaisiais pokario metais Kazio Borutos Baltaragio malūnas, partizanų lyrikavėliau įteisinti oficialiai pripažintų poetų kūryboje Mieželaičio, Just.

Marcinkevičiaus, Maldonio kaip liaudies dainos stilizacija, naudoti adaptuotose pasakose ir jomis paremtuose spektakliuose Aldonos Liobytės kūryba. Jaunesnė poetų karta siekė atverti gilesnius archetipinius, mitologinius kultūros sluoksnius, socialistiniam realizmui visiškai svetimus folkloro bruožus — juoką, groteską Sigitas Geda, Vytautas P.

Žvilgtelėjęs į Grišą, pastebėjo jo ironišką šypseną ir akimirksniu suvokė: išdavikas. Puolė prie ginklų. Driokstelėjo šūvis. Partizanas griebėsi už krūtinės ir susmuko ant žolės. Nejutau, kur mane tempė. Atgavau sąmonę Akmenėje, prisimena V. Atvežė prie ligoninės. Iš tiesų klaikiai atrodžiau: kruvinas, perbalęs. Užtat paliko nejudantį gulėti ratuose.

Visur skubėjimas. Vieną akimirką atsirado vaikų. Paprašiau cigarečių, degtukų. Dūmas tarsi suteikė jėgų. Vieno civiliai apsirengusio vyriškio paprašiau nuleidžiamas iš ratų.

Klupčiodamas pajudėjau į priekį. Iš pradžių ėjau mokyklos link, paskui smukau į krūmus. Netrukus išgirdau šūkaliojant, ieškant. Bet nesurado. Sunku patikėti, iš kur beturėjau jėgų pasiekti Medemrodę, Pakamanius.

Čia užėjau pas pažįstamą ryšininkų Jasučių šeimą. Dominikas, Juozas, Rožė visada padėdavo, bet tąsyk tik perrišo žaizdą, pamaitino ir patarė trauktis toliau nuo fronto — aplink fašistai.

Ašvėnų kaime priglaudė Antanas Rimkus. Norėjo žmogus kviesti daktarą, nes mano organizmas nusilpo, bet vis dėlto nutarėme nerizikuoti.

Ir būti ilgiau nebegalėjau — aplink pilna kareivių. Bet vėl vos ne akis į akį susidūriau su fašistais. Dėl tos pačios priežasties negalėjau slapstytis ir pas Ceciliją Vaičienę. Ramiau buvo prie Meižių ežero, kur gyveno Vaitkus. Apgijo krūtinė. Vėliau C. Vaičienė sugrąžino į Palnosus, pas Montvilą. Čia sužeistas partizanas ir sulaukė saviškių.

Iškart buvo paguldytas į karo ligoninę Žagarėje. Pavyko laikinai atstumti ligą, nors ir dabar rentgenologai visada pastebi tą plaučiuose pasilikusį švino gabalėli. Bet jis nesutrukdė vėl apsivilkti tarybinio kario milinę. Vėl frontas. Vėl žvalgyba, kaip ir partizanų būryje. Ir vėl sužeidė. Rytų Prūsijoje skeveldros suvarpė veidą. Pasveikęs Vasilijus vėl grįžo į frontą, kuris jam baigėsi ten, kur ir prasidėjo — Liepojos pusėje. Iki paskutinės karo dienos čia fašistai nesudėjo ginklų.

Kiekvienas sužeidimas skausmingas, o paskutinis ypač. Netekau kairės rankos vidurinio piršto, — atgniaužia kumštį Gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio. Vargstu, — kieksyk girdėtas šis žodis, tačiau niekada dar nebuvo tekę suvokti jo tokia prasme.

Kaip frontininko, partizano, kuris iš tiesų patyrė daug vargo, skausmo, apmaudą. Paskui frontininkas gavo invalidumo pensiją, tačiau kiek galėjo, dirbo. Statė Akmenės cemento gamyklą, vairavo krovininę automašiną. Bendražygiai Sunkūs išbandymai tekdavo partizanams, bet ne mažesnę naštą pakėlė ir jų ryšininkai. Visus priešas svėrė tomis pačiomis, tik dvi padalas teturinčiomis svarstyklėmis: už ar prieš.

Tačiau tikri patriotai nepabūgo. Reikėdavo maisto — dalindavosi, reikėdavo ginklų — ieškodavo, reikėdavo vaistų — parūpindavo. Taip anuos laikus apibūdina gydymas artrozė tbs viekšniškis, o tuomet, okupacijos metais, Palnosų kaime gyvenęs Martynas Vaivada.

Tik nebegali jis tiksliai pasakyti, kada pasuko tuo pavojingu, bet reikalingu keliu. Trobelė stovėjo pamiškėje, tad pirmąsyk čia partizanai galbūt užėjo atsitiktinai. Ne be baimės ir vėliau juos įsileisdavo šeimininkas — karo laikais visus persekiojo netikrumo jausmas, nuolatinio pavojaus nuojauta — tačiau šnekėdavosi nuoširdžiai. Ką girdėjęs, ką matęs, viską Martynas atvirai išklodavo, patardavo.

Ir stalas nestovėdavo tuščias, o ant jo likusį maistą įdėdavo vyrams į kelią. Ilgainiui partizanai pasiūlydavo imtis ir atsakingesnių užduočių. Jo gyventojai turėjo pasislėpę ginklų iš metais praėjusių mūšių. Čia gyvenęs brolis Leonas padėdavo susipažinti su tokiais žmonėmis.

Žurnalistų kūryba

Bevežant ginklus, teko susidurti su baltaraiščiais, bet išradingumas padėjo išvengti nelaimės. Didelį pavojų patyriau jau paskutiniaisiais okupacijos metais. Putrius atvedė sunkiai sužeistą partizaną V. Savo namuose patyręs ryšininkas jį bijojo laikyti. Su baime priėmėme sužeistąjį. Slaugėme, valgydinome. Bet kai ir pas mus ėmė šmižinėti fašistų kareiviai, kurie stengdavosi ir į trobą užsukti, pats partizanas sunerimo. Kas gali būti tikras, kad kartą svetima akis nepažvelgs ir į slapčiausią kamarą.

Pavakare pasiėmiau arklį, kitą daviau Valovui, ir abu, atseit, išvedėme gyvulius naktigonėn. Pačioje pamiškėje buvau nužiūrėjęs rugių gubą, kuri ir priglaudė partizaną.

Žmona jam kasdien nešdavo valgyti, tiesa, irgi negero žvilgsnio prisisaugodama — su krepšiais, atseit, eidavo šviežios žolės. Ir štai vieną pavakarę aplink sodybą vokiečiai ėmė kurti stovyklą. Nei ko klausę, nei ko prašę, guolį ėmė klotis iš rugių pėdų. Atrodo, pultumei, prašytumei neliesti nekultų varpų, bet ar paklausys. Gali būti ir priešingai — sukelsi įtarimą. Sustingau prie lango, matydamas, kaip mažėja gubų. Jau beliko paskutinė prieš tą, pamiškėje.

Galvojau, kad tik Valovas neišsiduotų. Matyt, gelbėjo laiminga žvaigždė. Ar jau to pakloto užteko, ar per toli atrodė paskutinė guba, bet vokiečiai Jos nebelietė. Supratau, kad šįsyk pavojus praėjo, bet naktį vis tiek nesudėjau bluosto. Širdį kuteno nerimas — ar gali taip arti miegoti priešai. Ar neatsitiks kas nors?

Vos praaušus, fašistų būrys lyg niekur nieko patraukė savo keliu. Bet kas tikras, kad jų vietos neužims kiti? Tą patį rytą nutarėme keltis į Bugius.

Pasikinkiau arklius, į vežimą įsidėjau ratą, atseit, pas kalvį važiuoju. Gerai dar, kad šovė mintis pasiimti ir dalgį. Antraip vargu ar būtų pavykę išvengti susitikimo su baltaraiščiu Gruzdžiu, kurio sodyba buvo pakeliui. Jau karo pradžioje tasai nacionalistas buvo pagarsėjęs savo juodais darbeliais. Jis prie Laižuvos sudegino tiltą per Vadaksties upę, kad sutrukdytų nuo fašistų besitraukiantiems kariams, tarybiniams aktyvistams.

Ir tąsyk lyg tyčia jisai stoviniavo kieme, gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio sekė artėjantį vežimą. Sprendimas gimė akimirksniu — Valovas užsimetė ant peties dalgį ir, kiek turėdamas jėgų, tvirtai patraukė palaukėmis. Aš tokio nepažįstu. Apsimestinis naivumas ne vienam ryšininkui padėjo išvengti pavojų. Kitas žmogus, kad ir neturėdamas piktų ketinimų, tik iš smalsumo stengdavosi pakreipti kalbą apie mišką, tačiau paslaptį reikėjo saugoti.

Būtent toks kažkieno neatsargumas, o gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio specialių provokatorių landumas — M. Vaivadai taip ir nebeteko sužinoti — užsiundė policiją. Ji užgriuvo, kai namuose tebuvo viena žmona. Kur vyras? Vaivada iš anksto turėjo paruoštą atsakymą: — Vokiečių saugumiečiai, persirengę partizanais. Išbėgo žmona. Plaukai išsitaršę, veide išgąstis.

Puolė vyriausiajam kojas bučiuoti. Nėr už ką. Šiandien išvaro, rytoj paleis. Bet žmonos neįtikino raminantys žodžiai. Gydymas sinusita sąnarių pasityčiojimai ir paskui ilga nežinia, laukimas sutrikdė nervų sistemą.

Paskui, kai nudundėjo karas, moteris ne vienerius metus gydėsi, bet jos atmintis taip ir sustingo nepakeliamose praeities akimirkose. Viekšniuose pamačiau irgi suimtą P. Tik uždarė mudu į skirtingas kameras.

Pas jį taip pat užeidavo partizanai. Jie čia gaudavo maisto, vaistų. Tik kai vežė į Mažeikius, galėjome šnektelti. Iš tiesų, tolumoje jau buvo girdėti patrankų kanonada, bombarduoti atskrisdavo tarybiniai lėktuvai. Geležinių paukščių labai bijojo fašistai ir jų padlaižiai. Dar Viekšniuose po vieno tokio antskrydžio visą mūsų sargybą tarsi kas šluote būtu nušlavę.

Jei ne spyna ant durų ir grotuoti langai, lengvai galėjome pasprukti. Mažeikiuose tardyti ėmėsi patys vokiečiai. Mušė, spardė, ant kaklo užnėrė virvę ir smaugė.

Reikalavo nurodyti partizanų bazavimosi vietą, pasakyti ryšininkų pavardes. Mačiau, kaip po kankynių vokiečiai išsivedė P. Jis nešėsi kastuvą. Supratau — sušaudys. Likome vieni du su tuo pačiu policininku, kuris mušė žmoną, grūdo pistoletą į burną, o čia vertė vokiečių klausimus.

Pasisakė pavardę — Fabijonavičius. Įsidėmėjau visam laikui. Paskui mačiau po karo. Per televizorių rodė, kaip teisė keletą nacionalistų, kurių būrelyje pažinau ir buvusį aršų policininką. Ekrane atrodė toks prislėgtas, o tada pasitikėjimas veržėsi per kraštus.

Sakyk viską kaip buvo, — sviedė Fabijonavičius kepurę ant tardymo kabinete esančios sofos. Atseit, uniformą nešioja per prievartą, o iš tikrųjų galvoja kitaip. Tvirtinau tą patį, kaip ir anksčiau. Patirsi ką reiškia vokiečio ranka, — paraudonavo policininkas ir uždarė į malkinę laukti, kol grįš fašistai.

Nežinau, ką jie bebūtų darę, bet jų ranką spėjau pajusti. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o labiausiai skaudėjo krūtinę, kaip vėliau paaiškėjo, lūžęs šonkaulis. Kamara neatrodė tvirta. Keliais smūgiais galėjau išmušti lentas, bet triukšmas tuoj atkreiptų dėmesį. Vis dėlto pastebėjau plyšį. Tilpau išlįsti. Iš tos laimės užmiršau ir atsargumą. Stebiuosi, kodėl nepasukau į miškus, o išdrįsau traukti keliu. Net iki Viekšnių pavežė vokiečių sunkvežimis. O kai sutikau savo kaimyną Vaičkų, tas gerokai nustebo: — Žmonės šneka, kad tave Ne, likau gyvas.

Kol atėjo Tarybinė armija, slapsčiausi pas Santekliuose gyvenusį V. Po karo eina jau penktas dešimtmetis, bet Cecilija Vaičienė ir dabar, prisimindama tuos laikus, negali sulaikyti ašarų. Kiek stiprių vyrų palūžo, o ji, moteris, ištvėrė.

Buržuazijos valdymo metais mergavo pas ūkininkus, tad turtų jokių nesusikrovė. Nė savo pastogės neįsigijo. Karo metais samdėsi kambarėlį iš viekšniškio Staponkaus. Nebuvo jis partizanų ryšininkas, bet tiek gerai, kad apsimetė nematąs naktimis pas nuomininkę užeinančių ginkluotų vyriškių. Tik paskui, kai juos pastebėjo kažkuri bobutė ir po miestelį pasklido kalbos, reikėjo kraustytis kitur.

Cecilija susirado niekieno negyvenamą trobelę Pakalupės kaime. Tiksliau, ten stovėjo sukiužęs vėjo perpučiamas lauželis, kuris todėl ir buvo paliktas, kad geriau apsimokėjo naują namą statyti, negu aną lopyti. Užtat čia buvo saugiau. Bet policija šį tą suuodė. Atėjo kvietimas į Viekšnius. Būtų žinojusi kokiu tikslu, galėjo pabėgti pas partizanus. Juk ne į vieną žygį kartu traukta, visko patirta, matyta. Tiesa, baimė ėmė visada. Žiemos metu eidavo ne tik vorele, bet būtinai taikydavo į vedlio pėdas — tegu atrodo, jog vieno žmogaus žingsniuota.

Lengviau judėti vasarą, bet kartais reikėdavo laikytis tiek tyliai, kad girdėdavai, kaip širdis plaka. Viekšniuose iškart suėmė, — mena C. Parodė bylą su P. Skirmanto parašu. Atseit, išduota. Iš tiesų, pas šitą žmogų partizanai dažnai užeidavo. Jis siūdavo drabužius. Ilgai maniau, kad tai tiesa, bet pastaruoju metu svarstau — ar nepatikėjome provokacija? Antraip kodėl tardytojai reikalavo pasakyti tokius duomenis, kuriuos galėjo išgirsti iš Skirmanto.

Gyniausi nieko nežinanti, nors policininkai Fabijonavičius, Stankevičius nėrėsi iš kailio, mankštindami kumščius. Paskui išvežė į Mažeikius. Čia vėl laukė panašūs kankinimai ir reikalavimas išduoti draugus. Per keturis mėnesius pakėliau tiek skausmo, kiek per visą gyvenimą nepatyriau. Dažnai vesdavo tardyti. Už stalo sėdėdavo vokietis, o mušdavo lietuviai. Per kelias dienas atsigaivelioji kameroje, ir vėl naujos kankynės. Tačiau nepratariau nė žodžio. Sakiau: geri[au] mirsiu, bet draugų neišduosiu.

O likimą mačiau aiškų — sušaudys. Juk kiek tokių pasmerktųjų išlydėta pro vartus. Galiausiai fašistai visai suįžūlėjo — žudė kalėjimo kieme.

1 SAVARINA Kaimas Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo

Apie aštuoniasdešimt žmonių suvertė čia pat, į sviedinio išmuštą duobę. Vieną vakarą išgirdau, kad atėjo eilė ir man. Viską apgalvojau, gailėjausi gyvenimo, tuo labiau, kad frontas jau čia pat.

Galbūt todėl fašistai taip skubėjo. Išgelbėjo naktį prasidėjęs tarybinių lėktuvų antskrydis. Visi sargybiniai išsislapstė rūsiuose, netikėdami, kad grandinėmis surakinti kaliniai įveiks trigubai už žmogų aukštesnę tvorą. Bet ir baisiausia rizika yra palyginti menkas dalykas, jeigu gresia mirtis.

Be to, kaliniai seniai ruošėsi pabėgimui: buvo nužiūrėtos kopėčios, padaryti raktai grandinėms atrakinti. Nebeatsimenu, kaip atsidūriau anapus tvoros. Kojos atlaikė šuolį, bet riešą nutvilkė skausmas. Pataikiau ant plytų — ir dabar tebėra išlikęs kaulų lūžio randas.

Nežinojau, kuria kryptimi bėgti. Kurioj uždegimas angliavandenių sąnarių Viekšniai, galėjo parodyti tik vietiniai žmonės.

Bet ne to prašiau pirmą sutiktąjį, o vandens. Tiek buvau troškulio iškankinta, jog nesąmoningai iš kalėjimo pasičiupau puoduką. Kad turėčiau kuo pasemti vandens. Kartu su A. Pranauskiu nuo Antanavos suradome kelią į Viekšnius.

Bet mūsų rūbai, išvaizda galėjo atkreipti fašistų dėmesį. Vadinasi, eiti keliu pavojinga. O miškais — klaidu Išgelbėjo sutiktas geras žmogus.

Jis priėmė nakvoti, davė valgyti, o rytą pakinkė arklius ir nubildino iki pat Papilės. Toliau vietovę atsekėme patys. Karo metais Joną Turkauską persekiojo nuolatinė baimė būti įskųstam okupantams už pažangias pažiūras. Tiesa, aisiais jis neįsitraukė į Tarybų valdžios atkūrimą, bet — metų pėdsakas liko visam gyvenimui. Tada Viekšniuose buvo suorganizuotas valsčiaus revoliucinis komitetas, kurio liaudies švietimo komisaru tapo J.

Jaunasis mokytojas aktyviai dalyvavo įkuriant Tarybų valdžią, nors jis daug ko nesuprato, nežinojo, išskyrus vieną dalyką — gyvenimą turi tvarkyti darbo liaudis, o ne saujelė išnaudotojų. Šviesiausias protas komitete buvo Jonas Vaičkus, kuris Petrograde dalyvavo Spalio revoliucijos įvykiuose, tarnavo Raudonojoje gvardijoje. Grįžęs į gimtinę, matytu rusų tautos pavyzdžiu jis sukėlė ir savo krašto žmones.

Michael Crichton - Sfera 2000 LT PDF

Bendri siekimai suartino abu Jonus. Draugai kartu traukėsi nuo kariuomenės. Gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio siūlė pasiekti Ukrainą, kur geležinkelininku dirbo tėvas.

Tačiau pareiti sienos nepavyko. Raudonosios Armijos karininkas patarė: — Grįžkite atgal. Tokių žmonių kaip jūs reikia vietoje. Juk kova už šviesesnį rytojų tik prasideda. Prisiminė tuos žodžius J. Turkauskas ir prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui. Ar ne tokia pat situacija? Jonas Vaičkus buvo kelerius metus sėdėjęs Šiaulių kalėjime, jau pačiomis pirmomis karo dienomis kažkas kyštelėjo liežuvį ir jį suėmė vokiečiai, — pasakoja J. Vis dėlto jam pasisekė. Matyt, tardytojas neturėjo visų žinių, nes neklausinėjo apie praeitį, o tik domėjosi, kuo verčiasi.

Sužinojęs, kad žemės ūkio darbais, karininkas net patapšnojo per petį: — Gut, gut. Kas turi ūkį, nėra komunistas. Komunistai yra proletarai. Ir paleido namo. Sunku pasakyti, kas laukė manęs, jei būčiau likęs savo sodyboje. Ne sykį baltaraiščiai ieškojo, bet žmona atsakydavo, kad nežinanti, kur dingau. Iš tikrųjų įsikūriau vieno giminaičio ūkyje Rekečių kaime. Iš svetimų tik Vaičkus žinojo, kur esu. Kai mudu susitikdavome, kalba sukdavosi apie kovą.

Užtat kaip nudžiugome, sužinoję, kad yra kas tuos takus mina. Visaip padėdavome partizanams — valgydindavome, rengdavome, suteikdavome žinių. Kadangi dauguma partizanų buvo rusai, man, tekdavo išversti jų kalba parašytus atsišaukimus. Partizanai atkakliau kovojo prieš okupantus, o šie dar įnirtingiau ieškojo pasipriešinimo dalyvių. Išgirdęs, kad suimta daug prie Kamanų miškų gyvenančių žmonių, pats irgi saugojausi.

Pamatydavau ginkluotų žmonių grupelę, ir išeinu kur į palaukę — vis didesnės galimybės pasprukti. Iš tiesų, vienas kartas nemelavo. Turėjau slėptis miške, kuriame persekioti fašistai be gausesnių jėgų vengė. Šiandien — Tarybinės liaudies pergalės Didžiąjame Tėvynės kare — metais šventė. Tai — visos mūsų liaudies, visos pažangios žmonijos šventė. Tačiau ji brangiausia tiems, kas patyrė karo baisumus, kas stengėsi iš savo žemės išvyti priešus, sunaikinti fašizmą jo paties urve.

Žinoma, nuolat tykojo pavojų ir mirties grėsmė, tačiau laisvės, šviesaus gyvenimo troškimas buvo stipresnis už ją. Žmonėms, nebojusiems šių pavojų — mūsų pagarba. Ir šie partizanų, jų ryšininkų portretų eskizai primena tik dalelę akimirkų kelyje į pergalę. Niūniavaitė Stasė. Kokia ilga pavardė, o koks trumpas jo gyvenimas. Dešinioji ranka, atsirėmusi į glitų kamieną, nepatogiai slystelėjo, ir pjūklo ašmenys, užuot smigę į rąstą, įsirėžė į Mečislovo kairiąją ranką žemiau alkūnės, grybštelėjo kailinių rankovę, švarką ir jau ėmė kabinti odą.

Per stebuklą pavyko atitraukti ranką. Tas nelinksmas, tačiau laimingai pasibaigęs atsitikimas atmintyje dažnai persekioja. Galbūt jis padeda gydytojui labiau užjausti kitus, suprasti jų nelaimę. Ypač vaikų, kurie dažnai nesuvokia, kaip pavojinga žaisti su aštriais įrankiais. O tėveliai? Tik ne visada spėja sužiūrėti.

  • Sąnarių ligos sunaikinimas
  • Jis rek om endavo NGF ko m and ą sudaryti iš k eturių žm o nių — 23 fiziko, zoologo, m atem atiko, lingvisto — ir penkto, psichologo, k u ­ riam reikėtų stebėti jos dirbančių narių elgseną bei galvoseną.

Ne paslaptis, būna ir aplaidumo Tada man tikrai niekas nebūtų prisiuvęs rankos, galvoja M. Ką gi, iš bėdos būčiau gyvenęs ir su protezu, tačiau mikrochirurgija šiandien užsiiminėti netektų.

Rankos - chirurgo laimė. Kas žino - gal tas mažiukas iš Skuodo, kuris netrukus turi būti čia ir gulti ant operacinio stalo, yra apsigimęs gydytojas chirurgas? Štai dabar operacinėje guli du ligoniai. Trečiąją netrukus atgabens sanitarinės aviacijos lėktuvas.

Ketvirta mažylė laukia Radviliškio ligoninėje, jos padėtis ypač tragiška. Tačiau ar gali kilti šventvagiška mintis bent vienam iš jų pasakyti, kad, girdi, tavo skausmas yra mažesnis, žaizda ne tokia pavojinga ir sunki - palauksi Gydytojui tokia mintis nekils. Jis padarys viską, kad visi būtų sveiki. Pagaliau Radviliškyje aidi ilgai lauktas skambutis iš Vilniaus.

Vadinasi viskas bus gerai, Raselę išgelbės, - taip nusprendė Raimundas Aganauskas. Jaudindamasis, tačiau taupydamas laiką ir žodį, jaunasis gydytojas aiškina, kas atsitiko ir kas padaryta. Daktare, reikėtų kuo greičiau sanitarinės aviacijos lėktuvo, prašo Raimundas.

Laikas mums dabar labai brangus Atsakyta buvo be jokio entuziazmo. Iš balso galėjai suprasti, kad mikrochirurgijos centro vadovui iškilo nepaprastai sunkus uždavinys. Budėk ir lauk. Vitkus atidaro drabužių spintelę, susiieško švarko kišenėje mėlyną, gerokai aptrintą užrašų knygutę.